Tak wogóle to dlaczego dzieci przystępują do komunii świętej? Dlaczego za swoich czasów niemowlęcych są zanoszone do ołtarza, by je jakiś ksiądz ochrzcił. Wydaje się, że jest to bardzo mądry chwyt kościelnych hierarchów. Bo dajmy na to,człowiek żyjący w społeczeństwie katolickim, może się zdecydować na to, czy chce też uczestniczyć w życiu Kościoła i spełniać z tego płynące obowiązki, czyli coniedzielny pobyt w kościele, modlitwy, jałmużny...No i może o te pieniądze jest taki hałas. Mnie sie nie podoba to, że nie mogłem sam zdecydować, czy chcę być katolikiem, czy też nie. Wiele rzeczy dzieje się na przekór ludzkim pragnieniom.

Jak widać wiara każdego z nas uzależniona jest od czynników społecznych. Człowiek jest zdominowany przez purpuratywną ideologię, przez wplyw swoich rodziców, którzy do pewnego stadium jego życia nakzują mu to i tamto, zabraniając tego i tamtego. Niewybaczalne jest przecież według Kościoła katolickiego odbieranie ludziom wolności. A sam przecież to robi, uzurpując sobie prawo do tego, by już za lat niemowlęcych dzieci były chrzczone. Bez ich zgody. No oczywiście, że rodzice mogą nie zanieść dziecka do chrztu, ale to znowu spotka się z ostrą reakcją spoleczeństwa, a zwłaszcza ze strony moherowych babcinek, które już do bólu zostały ugłupione przez "hetmana ciemności", jakby to Sęp-Szarzyński powiedział. A imię Jego Tadeusz.

Boleść odczuwam, widząc jak tłumy niczego nieświadomych dzieci , ubrane w suknie a'la Ku-Klux-Klan, maszerują przed siebie do świątyni Pana i kapłana, po to by mogły przyjąć do swego małego serduszka ciało Pana Jezuska. To jest szczyt kanibalizmu. Jeszcze jeść w kościele.  Moża by to całe przdstawienie traktować symbolicznie, jak to kiedyś czynili katarzy. Ale jaka kara ich  za to spotakała wszyscy wtajemniczeni wiedzą. Więc po co prowadzać dzieci do kościoła  na tą całą komunię, jeśli dla nich płynie z tego korzyść materialna. Bo chyba nikt nuie myśle, że takie dziecko doskonale rozumie, co sie w tym momencie dzieje. No zdarzają się przypadki bardziej rozumowo rozwiniętych dzieciaków,  ale w naszym społeczeństwie taka sytuacja należy do rzadkości. Bo mamy społeczeństwo ugłupione, nie umiejące korzystać z dóbr techniki w sposób konstruktywny, lecz zabiegające o wszystko na hurra.

A największą korzyść z tego czerpią duchowni, bo ilu to gośći będzie, ile to na składkę zbierzemy, itp itd. Tyle, że za co te pieniadze dla nich? Bo wychowali polskie dzieci w duchu religijnym? Jeszcze czego.

Proponowałbym zastanowienie się najpierw nad kwestia utylitarności komunii i wszelkich innych praktykj religijnych, a dopiero później radziłbym podejmować dysputę na temat klwestii materialnej.

Chiny w 1910 r.

Europa Środkowa w 1914 r.

To chyba nie wymaga dalszego komentarza.

El derecho a la privacidad e intimidad son comparables al derecho al suicidio; puedes hacerlo, pero ¿es realmente práctico? Hace unos 5 años y con el crecimiento de la libertad de información en Internet, la gente tenía mucho miedo a que se publicara su información en Internet. Por fortuna, cada vez se ha normalizado más esta situación gracias a herramientas como el MSN, la fotografía en móviles y el Fotolog. En esta entrada explico mis problemas con la Privacidad en Internet durante los años 2002-03; creo que es un buen ejemplo para hablar de la privacidad en Internet.

Cuando cursaba Bachillerato (por el año 2002-03) hice una web que titulé "POLémika" porque era mía y su objetivo era generar polémica. En esta web publicaba galerías con cientos de imágenes de gente de mi colegio y de mi clase en particular. Yo estaba en una fase adolescente y estaba más alocado, así que tenía muy pocos problemas para sobrepasar límites morales.

Esas fotos estaban tomadas con una cámara que mide unos 4x3 cm, que luego se conoció en el colegio como "Cámara Polar". La calidad daba que desear, pero tenía la ventaja de poder hacer fotos sin que se notara. (esta cámara ya no funciona, pero he hecho la siguiente foto para mostrarla en este post)

Captura de los inicios de la web (2002)



Yo con mi "Cámara Polar" (2008)

Las fotos las tomaba en horario de clases, e incluían fotos de profesores. En la web, estas fotos eran publicadas con títulos también polémicos, como "Mano de Bárbara" cuando en realidad estaba más enfocada otra parte de su cuerpo. Bárbara Fontanals era la chica más preciada de la clase.

Ali i Marc jugando por detrás

La web fue muy popular y conseguí la polémica que deseaba. Recibí alabanzas y quejas por todos lados. Las quejas que recibí de muchos alumn@s acerca de la privacidad fueron tan fuertes que tuve que cambiar mi estrategia. Además, algún profesor también se enteró de la existencia de la web, lo que entonces significaba una reducción de mis notas. Empezé censurando algunas partes de imágenes para contrarrestar las quejas. Les pinté gafas para tapar los ojos y cuadrados o cigarros para tapar las bocas. Para ello, utilizé el Paint (aún no utilizaba otros programas de edición de imágenes, sabía muy poco de informática)

Modificación de una de las fotos tras las quejas

La crispación sobre la web fue aumentando en el colegio: creé demasiada polémica. Finalmente, y como se mostraba evidente que pasaría, una chica se enfadó seriamente conmigo. La chica se llama Cristina Martí y las modificaciones que hice de la foto por la que se enfadó son las siguientes:

Para que se entienda: en una primera instancia, se enfadó conmigo por la [imagen 1]. Entonces lo único que cambié en la web de su fotografía fue hincharle los ojos y la boca como se muestra en la [imagen 2]. Cuando fueron varios los que se quejaron, ella también formó parte de las fotos en las que tapé boca y ojos [imagen 3]. Más tarde, como ella seguía enfadada, le tapé toda la cara y le puse 2 cuernos de demonio haciendo referencia a su actitud, al tiempo que le pedía que aceptara la publicación de la imagen [imagen 4]. Finalmente borré la imagen del servidor, e incluí la siguiente frase en la portada de la web:

La censura en esta web es causa del miedo a problemas

Fueron varios los alumnos que se quejaron porque borré esta imagen. Me dijeron que "ya no era lo mismo", y era verdad. Me debatía entre la presión de los más conservadores, que no querían aparecer ni de fondo en mis imágenes, y la presión de los más liberales, que me animaban y me daban ideas para retocar las imágenes.

¿Qué debía hacer, si quería libertad pero debía respetar?
Decidí hacer una entrada previa a la web, en la que se debían "aceptar unas condiciones" para seguir. Seguí el estilo de algunas webs del momento en las que, casi irónicamente, debías confirmar que tuvieras un programa original para poder bajarte el crack. El mensaje que añadí en la web era el siguiente:

Cumplí con las instrucciones, y tuve que eliminar muchas imágenes a petición de los que salían en ellas. Una vez borradas, la polémica continuó. Aunque borrara todas las fotos que me pedían y directamente no publicara las más polémicas, la gente continuaba quejándose de la web en general; ya no querían que se hicieran fotos en el colegio (ni en las clases) y se publicaran en Internet. Además, tenían miedo de salir por casualidad. Al final, tuve que poner un password para poder entrar en la galería; de esta forma, sólo mi grupo más cercano de amig@s (que no tenía demasiados problemas con la privacidad) podía acceder a la web.

Tampoco pude contener la situación así. Corrió la voz acerca de cuál era el password, era fácil saberlo y, siendo el password público, otra vez la web estaba disponible para todos. Cambié de password y les dije a mis amig@s que no lo dijeran.

Entonces vi que la reducción de la libertad inicial de la web había llegado a ser demasiado fuerte. Empezé a no actualizar la web, porque si sólamente la podían ver mis amigos más próximos no tenía demasiado sentido; era una web destinada a todo el colegio Sant Ignasi-Sarrià. Así que la quité de Internet. Muchas veces, después de acabar con la web, muchos alumn@s me han pedido que la volviera a publicar, pero no tenía sentido: la lucha había terminado. Había luchado, y había perdido. Aunque ahora, 5 años más tarde, he decidido explicar aquí mi experiencia, que me enseñó algo sobre el respeto a la intimidad, y también sobre la obsesión por la privacidad.

Y por supuesto, fue una experiencia con la que me lo pasé genial.

Entradas Relacionadas

• Experimentant a Twitter (Calaix de Sastre)
• ¿Privacidad? Cuidado con las redes sociales (ALT1040)
• Web de Sant Ignasi
• Foro con información y links relacionados (Mamanga Forum)

Dėl Kosovo paskutinį kartą

Labai abejoju, kad sausio 13-osios didvyriškas pasiaukojimas ir Vakarų laimėtas šaltasis karas buvo labiau nulemti tarptautinės teisės normų, o ne valios ir pastangų, kad ir kaip tai nepatiktų tikintiems magiška paragrafų galia.

Gerai, kad Lietuvoje daug aistringų ir neabejingų tarptautinėmis aktualijomis žmonių. Net nemaniau, kad jų tiek daug. Diskusija vyks ilgai, bet amžinai nesitęs. Tad paskutinį kartą sureaguoju į pusiau man, o pusiau pasaulio realiosios politikos vanagams adresuotą tekstą. Galiu suprasti Romerio universiteto teisininko, docento Justino Žilinsko pagarbą teisei, kaip savo specialybei ir išankstinei nuostatai, jog politika turi klūpoti prieš teisę. Tačiau jau praeitam straipsnyje siūliau I. Kantą cituoti pilnai ir klupdyti pačią teisę prieš sveiką protą.

Please install Flash plugin

Nežinau ar teisės gynyba, ar politika reiktų laikyti oponento pasirinktą diskusijos metodą  plėšyti mano tekstą patogiais gabaliukais ir apeliuoti į emocinį faktorių, ko jis pats ragina vengti. Mane ponas teikėsi pavaizduoti dar ir Lietuvos nepriklausomybės priešu.Teigiama, jog mano straipsnyje sumenkinamos “Lietuvos pastangos atstatinėti savo nepriklausomybę teisiškai, nuosekliai, kruopščiai”. Pasak jo, aš teigiu, “kad Lietuvos valia būti nepriklausoma buvo... niekas.” Deja, aš rašiau kaip tik priešingai. Klausiau: Negi bent asmeninė atmintis nekliudo naiviai tikėti, jog jų laisvę ir gerovę užtikrina prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“, o ne kažkieno pastangos ir valia?“ Labai abejoju, kad sausio 13-osios didvyriškas pasiaukojimas ir Vakarų laimėtas šaltasis karas buvo labiau nulemti tarptautinės teisės normų, o ne valios ir pastangų, kad ir kaip tai nepatiktų tikintiems magiška paragrafų galia.

Kai rašiau apie latvių valstybingumo regalijas, turėjau omenyje, ką ponas J. Žilinskas, manau, suprato, jog iki 1918 m. neegzistavusi Latvijos valstybė turėjo ne ką daugiau juridinių teisių apsispręsti, nei Kosovas dabar. O „tauta“ kosoviečiai yra nė kiek nemažiau nei moldavai, kurių valstybė, iškart po nepriklausomybės paskelbimo, rimtai svarstė, ar neprisijungus prie Rumunijos.

Žmogaus teisių gynimą reglamentuojantys dokumentai paprastai teigia, jog užtikrinti žmogaus teisių neįmanoma neužtikrinant tautos teisių. Kaip tas teises pavyksta užtikrinti tokioje valstybėje, kaip Jugoslavija, galėjo stebėti visi. Visi galėjo matyti ir ko vertas “istorinis” S. Miloševičiaus pažadas “Daugiau niekas jūsų neskriaus”. M. Gorbačiovas irgi žadėjo (ne tik Lietuvai) “sąjungą, kurioje dar negyvenome”, naują federalinę sutartį ir dar visiems po butą iki 2000-ųjų.

Todėl nė kiek negaliu susigėsti ir atsiprašyti sakydamas, kad tą imperiją, kaip ir sovietinę, derėjo pribaigti. Dar kartą pakartoju – džiaugiuosi, kad bent su komunistine Jugoslavija tai padaryta. Agonija buvo lėta ir kruvina, bet ji eina į pabaigą. O teiginio, kad aš automatiškai turiu pritarti ir sovietų vykdytam Lietuvos partizanų pribaiginėjimui, aš jau nekomentuosiu. Tiek Belgradas, tiek Maskva, o ne aš laikė visus nepriklausomybės kovotojus banditais bei teroristais. Ką apie tai mano ponas J. Žilinskas – tegul aiškina pats. Galima tai padaryti ir nekišant į kito lūpas savo paties minčių.

Pripažindamas, jog NATO aljansas efektyviai įsikišo ir nutraukė etninį smurtą ne tik Kosove, bet ir visoje Jugoslavijoje, J. Žilinskas tuoj pat šį laimėjimą pavadina beveik niekiniu, nes jis esą buvęs efektyvus tik “tai akimirkai”. Ką gi – tebūnie, kad taip, nors visi, kas sekė žiniasklaidą, žino, kad buvo kiek kitaip. Galbūt yra tiesos ir tame, ką rašo oponentas toliau: “Albanai savo ginklus ir kerštą atgręžė ne tik prieš serbus, bet ir prieš jų kultūros paveldo objektus – beje, saugotus UNESCO. Tarptautinė bendruomenė galėjo tik bejėgiškai stebėti šitą vandalizmo aktą ir „atsakomąjį“ etninį valymą, uždariusį serbus anklavuose. Bijau, kad Tomas Čyvas turbūt sakytų – taip jiems ir reikia, nusipelnė!”. Nesakyčiau – vėl pats pasakėte už mane. Tik kas dėl to kaltas? Ogi nebuvo valios ir pastangų .Paragrafai, tame tarpe ir UNESCO yra, sakykim, tobuli. Kai valios pakako, tai ir paties oponento pripažinimu, į teisiamųjų suolą sėdo ne tik serbų karo nusikaltėliai. Turbūt ponui teisininkui neatrodo, kad be politinių ir karinių priemonių jie būtų ten atsisėdę patys - tik todėl, kad tai yra teisėta?

Na, o tai, kad generolas Pattonas ruošėsi vaduoti Lietuvą, bet jam sutrukdė tarptautinės teisės neskaitę politikai – įdomus teiginys. Įdomu, ar vos įveikus nacius, pulti buvusius sąjungininkus, su kuriais dar galiojo ir sutartys, būtų buvę teisėta ar tiesiog gerai Lietuvai? Tiesa, bijau, kad tai išvis su realybe prasilenkiančios fantazijos. Ne todėl, kad tai būtų teisėta ar ne, o todėl, kad tokia politika yra tiesiog nereali. “Kas būtų galėję būti” – teaprašo alternatyvios istorijos kūrėjai. Mielai paskaitysiu.

Pabaigai – ką besakys paragrafai, valstybės pripažinimas visada liks politiniu aktu ir bus įtakojamas vertybių bei interesų. Tai supranta ir šaukiantieji apie Kosovo „neteisėtumą“. Kitaip nebaugintų mūsų Rusijos siekiais ir galimybėmis užgrobti Abchaziją, P. Osetiją ar dar kažką. Tiek užimant šias žemes, tiek anksčiau - 1940-aisiais prie Baltijos arba 1979-aisiais Afganistane, paragrafai Kremlių sulaikydavo labai jau „efektyviai“. Tokiems dalykams, imperijos, kurias pribaigti, anot teisininkų-humanistų, yra nuodėmė, jokių „Kosovo precedentų“ neieško.

Gintaras Ronkaitis

Replika T.Čyvui – ne tik apie Kosovą

Pasirodžius T.Čyvo komentarui „Nei džino, nei butelio – ne tik apie Kosovą“, manau, yra būtina pateikti keletą papildomų minčių.

Sunku būtų paneigti, kad tautų istorijoje sėkmę dažnai užtikrindavo „pastangos ir valia“. Tą rodo ir mūsų tautos sudėtingi istorijos vingiai. Tuo pačiu, tautos prigimtinės teisės išplaukia iš atskiros asmenybės žmogaus teisių. Ir pirmoji bei nepaneigiama teisė yra teisė GYVENTI. Teisė į gyvybę, į saugumą. Kam iš viso reikalingos valstybės? Juk ne vien tam, kad pravalgyti mokesčių mokėtojų pinigus. Tam, kad užtikrinti mūsų saugumą, užtikrinti piliečių interesus, vykdyti socialinį teisingumą, apginti tuos, kurie patys apsiginti negali. Serbai skriaudė ir vijo iš namų albanus. Po NATO pajėgų invazijos albanai išvijo serbus.... Ar nepriklausomybė yra savitikslis siekis? Klausimas yra toks – kiek didžiosios politinės galios iš tikro nori išspręsti Kosovo problemą, o kiek siekia savų geopolitinių tikslų. Šis valties siūbavimas gali turėti rimtų pasekmių regiono gyventojams. Vėl gali pareikalauti papildomų žmonių aukų. Tačiau tai „kaubojams“ Rytuose ir Vakaruose rūpi mažiausiai. Jie žaidžia savus geopolitinius žaidimus. Kaip galima kalbėti apie demokratines vertybes ir panašius dalykus, jei savo sprendimais pasaulio galingieji dažnai ignoruoja žmogaus teisę gyventi. Kiek gyvybių pareikalavo karas Irake? Žuvo virš trijų tūkstančių amerikiečių, jau nekalbant apie dešimtis tūkstančių irakiečių gyvybių. Kurių niekas net ir neskaičiuoja. Sausa statistika. Realpolitik. „Efektyvūs sprendimai“, pasak kolegos T.Čyvo.  Rusija kariauja savus karus, pavyzdžiui Čečėnijoje. Kariauja baisų karą prieš savo piliečius. Kuria „patriotinius“ filmus apie „didvyrius“, kovojančius prieš savo valstybės žmones. Kraujas liejasi upėmis. Deja, šiuose pavyzdžiuose matome daug bendro. Ta pati mastymo matrica – „užmerkti išvietėje“ įsivaizduojamus nedraugus. O ten jau bus matyti...

Tai labai pavojingas galvojimas. Ypač, kai taip galvoja žmonės, nuo kurių sprendimų priklauso tūkstančiai gyvybių. Jie prisiima baisią kaltę prieš žmones. Tačiau politiškai toks elgesys dažnai atneša laukiamų dividendų. Parašysiu dar vieną šventvagišką mintį. Už vienos jaunos mergaitės, sausio 13 d. sutraiškytos po sovietų tanko vikšru, gyvybę, atiduočiau dešimt, o gal ir šimtą „nepriklausomybių“. Tai vertybinis pasirinkimas, net jeigu man tektų likti absoliučioje mažumoje. Prievarta gimdo prievartą. Kažkada reikia sustoti. Apie tai kalbėjo Indijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo didvyris, nesmurtinių veiksmų politikos tėvas Mahatma Gandis. Dar jį vadino nesmurtinės armijos vadu. Gandis tikėjo stiprumu, netikėjo smurtu. Jis sakė, jog geriau laukti savosios nepriklausomybės dar šimtą metų, nei žudyti, naudoti prievartą. Išeitis – nesmurtinis pasipriešinimas. Nes žmogaus gyvybė šiame pasaulyje yra absoliuti vertybė. Absoliuti. Ir politikai, kurie jos negerbia, rinkėjams meluoja, kalbėdami apie „bendras vertybes ir demokratinius standartus“. Šiandien Balkanams taip trūksta bent kruopelės šios Gandžio pasaulėjautos.

Deja, mūsų šalis taip pat yra „kaubojiškų“ žaidimų tarp bušų ir putinų įkaitė. Kur gi pasimetę mūsų nacionaliniai interesai? Galima konstatuoti, kad šiandien ši įtaka iš Rytų bei Vakarų, įtakos žmonės šalies viduje bei plaukiantys nemenki finansiniai srautai yra vienas didžiausių demokratijos Lietuvoje stabdžių. Esant vidiniam politinės sistemos silpnumui, valdžioje turint krūvelę savanaudiškų politikų, didžiųjų galių geopolitiniai žaidimai yra baisi rykštė. Argi manote, kad vadinamų „valstybininkų“ klanas be paramos iš užsienio galėtų išsilaikyti  taip ilgai, esant stipriam visuomenės bei žiniasklaidos spaudimui? Po gero pusmečio jų valdžios kabinetuose jau niekas neprisimintų. Tačiau šie mūsų tautos gudruoliai sugeba žaisti dvigubą žaidimą – juos remia ne tik Dėdė Semas, tačiau ir Kremlius per jam pavaldžias komercines struktūras. Tai jau aukštasis pilotažas.

Apie Kremliaus įtakas visuomenė žino pakankamai. Dėdės Semo įtaka mūsų politikams, valstybės pareigūnams, specialiosioms tarnyboms dažniausiai nutylima. Nėra patikrintos informacijos. Tačiau apie šios galios mąstą užkulisiuose sklando legendos. Kas gi rūpi Amerikai? Garsiai kalbėdama apie demokratiją ir vertybes, satelitinėse valstybėse šiuos standartus ji šiek tiek „adaptuoja“. Pagal situaciją. Nes svarbiausia užduotis yra turėti visiškai ištikimus ir lojalius režimus. Kaip šiandien yra Lietuvoje. Tada galima užmerkti akis ir į kai kuriuos demokratijos „trūkumus“. Jie „laikini“, kol vyksta geopolitiniai mūšiai su vis stiprėjančia Rusija. Paradoksas yra tai, kad minėti „lojalieji“ noriai ima pinigus iš Kremliaus kontroliuojamų komercinių struktūrų. Juokinga, tačiau juoktis kažkodėl nesinori. Tiek Rusijos, tiek Amerikos įtaka mūsų vidaus politiniam gyvenimui jau seniai yra peržengusi bet kokias įsivaizduojamas padorumo ribas. Deja, nedaug turime nepriklausomų ir sąžiningų politikų, kurie galėtų atsispirti užsienio gaivalų vilionėms. Tos vilionės yra galia bei pinigai. Plaukiantys tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Ir pasakius A,  kelio atgal jau nebėra. Štai ir visa „nepriklausomybė“.

Nemanau, kad šiandien, pasak kolegos T.Čyvo, mums aštriai iškilusi „banalaus pasirinkimo“ problema. Jei atseit, amerikiečiai išeitų, pradėtų dominuoti Kremlius, gal net kokį slenkantį perversmą suorganizuotų. Galite būti ramūs. Nei vieni, nei kiti niekur „išeiti“ nesiruošia. Ir Lietuva artimiausiais metais liks geopolitinių kovų placdarmu.

Patyliukais tikiuosi, kad po būsimųjų rinkimų Jungtinėse Amerikos Valstijose laimėjęs demokratų kandidatas į Prezidentus bei jo administracija  skirs mums  šiek tiek mažiau dėmesio. Gal ir dabartinio Rusijos vadovo „įpėdinis“, pasižymintis šiek tiek taikesne politine retorika, mažiau jėgų bei finansų skirs „artimajam užsieniui“ išlaikyti savo įtakos gniaužtuose. Pamatysime.

Mums reikėtų bent kelių tikros nepriklausomybės metų tam, kad sustiprinti šalies demokratines struktūras ir suteikti demokratijos iškabai bent šiek tiek daugiau realaus turinio. Gal pavyks?

Viskas bus gerai. Viltis miršta paskutinė.

Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius

Šaltinis: Balsas.lt

Savo komentaru norėčiau ne tik įsiterpti į diskusiją tarp Imanto Meliano ir Gintaro Ronkaičio, bet ir šiek tiek nusistebėti lietuvių, kuriems pripažinimo ar nepripažinimo tema dar neseniai (18 metų yra nedaug net žmogui) buvo itin aktuali, „mandrumu“. Pati Lietuva, kad ir kaip preciziškai ji grindė savo teises, dėl „nusistovėjusios tarptautinės tvarkos“, „sienų neliečiamybės“ ir kitų fantastiškai realių išmastymų, iki pat 1991 m rugpjūčio  pučo Maskvoje atomazgos, buvo pripažinta tik Islandijos ir Danijos. Negi bent asmeninė atmintis nekliudo naiviai tikėti, jog jų laisvę ir gerovę užtikrina prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“, o ne kažkieno pastangos ir valia.

Kokių tik, įmantriausių, analogijų neprigalvota kalbant apie nepriklausomo Kosovo apsisprendimą pasiskelbti. „Pandoros skrynia“, „džinas iš butelio“ ir panašiai. Tokių „butelių ir džinų“ situacijomis ir karikatūromis galima aprašyti pusės Europos valstybių atsiradimą. Ir net ne tik Europos. Jei kas nors sąžiningai peržvelgs JTO narių sąrašą, turės pripažinti, kad tūkstantmečiu ir nenutrūkstančiu valstybingumu ten gali girtis tik klaikiai menkutė mažuma ir ta pati turėtų amžinai aiškintis dėl teritorinių niuansų.

Tvarka ir netvarka

Pirmiausia, apie chaosą. “Teoriškai į nepriklausomybę galėtų pretenduoti kiekvienas šio plataus pasaulio kaimas, jei dauguma gyventojų būtų už (jau nekalbant apie miestus). Tačiau toks procesas nugramzdintų pasaulį į chaosą,” – rašo kolega G. Ronkaitis. Taip, esu priverstas atsakyti, bet ar privalo pretenduoti ir ar būtinai tai bus? Nei Lietuvoje, nei kitur nėra įstatymo draudžiančio vaikščioti ausimis, o ne kojomis, bet ar aptinkama tiek jau daug norinčių tai praktikuoti? Negi išties manoma, kad, kad vien “dėl precedento”, kurių istorija prikepė devynias galybes, ims ir pradės save fantazijomis kankinti visi Šveicarijos kantonai?

Tai, kad JAV prezidentas W. Wilsonas, su visais savo “punktais” ir tautų apsisprendimo teise, pagal G. Ronkaičio ir kitų kolegų logiką, turi būti įrašytas į pasaulio tvarkos darkytojus – niekai. Tik štai nesmagi bėda - neaišku, ką, pagal tokį “pasaulinės tvarkos puoselėjimą”, dabar daryti latviams, jei būsime nuoseklūs puoselėtojai. Kur “broliukams” susigėdus grąžinti savo valstybingumo regalijas – Maskvoje ar Berlyne – tepasakys “chaoso” priešininkai. Aš nekompetentingas. Ar Rusija gali neigti Moldovos teisę egzistuoti tik todėl, kad yra dar Rumunija, tegul irgi paaiškina oponentai. Smalsu sužinoti jų nuomonę - be jokios ironijos.

Kai subyrėjo Habsburgų imperija, kuri irgi kažkada buvo „nusistovėjusi“ ir visuotinai teisėta, kažkam tai irgi buvo chaosas ir “harmonijos trikdymas. Ar nuoseklumas, vystant tvarkos teoriją, atneštų ir dabar (daugybėje vietų) atneša daugiau chaoso ir kraujo, ar palaimingos taikos – nėra taip jau akivaizdu. Pagaliau, ar visiems gera gyventi toje „tvarkoje“? Pavyzdžiui Grozne.

Apie Balkanus ir ne Balkanus

Belgrado valdyta imperija nuo sovietinės skyrėsi tik mastais, geografine padėtimi ir kiek savitu “brandaus socializmo” stiliumi, o taip pat tuo, kad nepasigamino branduolinio ginklo. Jos kruvina agonija irgi skiriasi nuo rusiško analogo tik tuo, kad ją, dėkui Dievui, pavyko galutinai pribaigti. Žinau, kad gresia “amerikonų tarno”, “jankių padlaižio” etiketės ir galiu patikinti, kad mane tai tik linksmina. Mat atvirai manau, kad gyventi kur JAV, ar Nyderlanduose, ar kitoje ramioje vietoje ir būti antiglobalistu, radikaliu pacifistu ir kovotoju prieš “amerikoniškąjį imperializmą” yra net kažkiek suprantama. Bet štai svajoti apie JAV „imperializmo krachą“ būnant Marijos žemės patriotu, reikia dar ir neeilinio kvailumo arba chroniškos rusofilijos. “Jankių” išėjimas namo ir nesikišimas į niekur, šiuo metu reikštų labai jau banalų pasirinkimą. Arba eiti ieškoti laisvės bei nepriklausomybės J. Lukšos-Daumanto pėdomis, arba, kaip A. Sniečkus ir AMB, „ir tada dirbti Lietuvai bei nusistovėjusiai tvarkai.“

Kalbant apie Kosovo „pasmerktumą“ būti Vakarų protektoratu, belieka priminti, kad šio „prakeikimo“, be jokios abejonės, egzistuojanti ir savo valią aiškiai išreiškusi kosoviečių politinė tauta siekia kur kas labiau, nei juodkalniečiai ar makedonai „tikresnės“ nepriklausomybės.

Galima sakyti, kad visa tai sudėtingų dalykų paprastinimas ir tai bus kažkiek tiesa, tačiau būtent mąstymo paprastumas kartais leidžia priimti efektyvius sprendimus. JAV vadovaujamo NATO aljanso įsikišimas 1999-aisiais į šventus ir neliečiamus Jugoslavijos vidaus reikalus, kai taip buvo itin greitai nutrauktas albanų skerdimas šeimomis ir vijimas iš namų atiminėjant pasus valstybės, kurioje juos norima dabar priversti gyventi – geras įrodymas.  Jokia tarptautinė teisė ir „pasaulinė tvarka“ ligi šiol realiai taip ir nepasiūlė, o manau, kad greit ir nepasiūlys visiems vienodai tinkamų receptų - ką daryti su valstybės įsigeidusiais „kaimais“. Kas yra Lietuva, kur žmonių kiek mažiau nei Manhattane – irgi, norint, galima svarstyti. Vadovaujantis realiąja politika, nematau ničnieko juokingo tame, kas kelia „liūdną šypseną“ G. Ronkaičiui. „Jei Rusija prieš Kosovo nepriklausomybę – tada mes UŽ. Nes Rusija imperialistinė ir „pusiau fašistinė“ valstybė. Tokie argumentai gali sukelti tik liūdną šypseną,”- teigia kolega. Aš irgi pakritikuočiau aptariamą I. Meliano teiginį - už nesuprantamą nuosaikumą įterpiant žodį “pusiau”. Mes privalome būti “už”, todėl, DĖL KO Rusija yra “prieš”. „Prieš“ ji yra todėl, kad, kaip minėjau, sugriuvusi Jugoslavija yra jos pačios mažasis analogas. Tad jei ir galima iš ko nors čia pasišaipyti, tai būtent iš Kremliaus gaujos pastangų išnaudoti „Kosovo kortą“ savo užgrobtose Gruzijos bei Moldovos teritorijose bei ją kišti giliai į rankovę, kai kalbama apie Čečėniją. Tiesiog neįmanoma nepasimėgauti tokiu viešu „putinistų“ politinės šizofrenijos demonstravimu. JTO ji gali sau tai leisti dėl veto teisės ir branduolinio ginklo. O „visiškas izoliavimas“ Kosovui negresia. Ne visur „nusistovėjusią tvarką ginanti“ Rusija gali panauduoti tuos savo šventus kozirius.

Šaltinis: Balsas.lt

Norėčiau pateikti keletą minčių, reflektuojant į I.Meliano straipsnį „Ar Kosovas – serbų etninės teritorijos dalis?“. Kosovui paskelbus nepriklausomybės deklaraciją tenka girdėti įvairių nuomonių. Vieni mūsų tautiečiai remia kosovarus, kiti prijaučia serbams. Pateikiami įvairiausi motyvai ir jie yra gerai žinomi. Tikroji Tiesa, jei iš viso šiame pasaulyje gali būti kas nors tikra ir stabilu –  ties šių požiūrių viduriu. Todėl Kosovo problema ir yra tokia sudėtinga. Šiandien yra neįmanoma rasti sprendimą, tenkinantį abi puses. Todėl ne be JAV įtakos pasirinktas  jau žinomas kelias, neatsižvelgiant į Serbijos interesus. Greitas ir ryžtingas sprendimas, tačiau ar apgalvotas? Keista situacija. Vis prisimenu akivaizdžiai pasimetusią Jungtinių tautų (JT) generalinio sekretoriaus Ban Kimuno povyzą – tačiau ką gi jis begalėjo pasakyti ir pridurti? JT Rezoliucija 1244 (1999 birželio 10 d.) Kosovo klausmu iki šiol galioja ir ten aiškiai pasakyta, kad Kosovas yra integrali Serbijos dalis, o Serbijos teritorinis vientisumas bus gerbiamas. Tačiau po keleto metų tos pačios valstybės, balsavusios už šią rezoliuciją, jau žaibiškai pripažįsta Kosovo nepriklausomybę. Argumentai, tiesą pasakius, dvelkia sofizmu. Pavyzdžiui, pasak ES lyderių, ši Rezoliucija tiesiogiai nepaneigia Kosovo valstybingumo galimybės. Tuomet galėčiau šventvagiškai pajuokauti, kad ir mūsų 1918 m.Vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas tiesiogiai nepaneigia galimybės toliau likti Rusijos sudėtyje. Tik jau kaip „nepriklausoma“ valstybė. Esmė ta, kad „įrodyti“ galima bet ką, kiekvienai tezei galima atrasti antitezę. Būtų racionaliau vadovautis principais bei ieškoti sutarimo diplomatinu keliu. Jei šiandien to padaryti neišeina, gal išeis rytoj. Manyčiau, jog nusistovėjęs bei užtvirtintas status quo yra geriau, nei dirbtinis įtampos eskalavimas. Kas atsakys už pasekmes? Ar didžiosios pasaulio galios, eksperimentuodamos Kosovo klausimu, žino, ką daro? Ar gali prognozuoti pasekmes? Tikrai ne, to nežino niekas.

Vienas iš pagrindinių išsakomų argumentų yra teiginys, kad Kosovo atvejis yra išskirtinis – sui generis – ir nesukels jokių teisinių pasekmių ateityje. Tarptautiniuose domumentuose tai kartojama taip dažnai, jog atrodo lyg užkeikimas. O taip pat išduoda didžiųjų valstybų baimę bei suvokimą, jog daugeliui kils pagunda lyginti ir daryti išvadas. Taip ir atsitiko. Panašius užkeikimus raštu ir žodžiu galima kartoti kiek nori ilgai, tačiau nuo to niekas nesikeičia. Yra suprantama, jog kiekvienas toks atvejis yra unikalus ir tuo pačiu visi jie turi ir bendrų bruožų. Kas tai bebūtų – Kosovas, Čečėnija, Abchazija, Baskija. Nuomonės bei sprendimai priklauso nuo požiūrio krypties.

Galime daryti ilgus istorinius eksursus minėdami Bizantiją, Osmanų imeriją bei Ilyriją, tačiau įvairūs istoriniai argumentai tik nutolina sprendimą. Kas iš to, jog padiskutuosime apie XX a. pradžios Europos etnografines sienas bei senuosius Europos gyventojus ilyrus? Žinoma, tai yra įdomu ir pagilina problemos suvokimą. Tik tiek. Tiek ilyrų, tiek senųjų slavų tautų palikuonys turi teisę gyventi savo namuose čia ir dabar.

Po Serbijos Prezidento rinkimų, kai šalis apsisprendė išrinkti proeuropietišką kandidatą tuo pačiu deklaruodama europines vertybes bei aspiracijas, Kosovo nepriklausomybė – lyg smūgis serbų tautai šlapiu skuduru per veidą. Ypač kai viskas įvyksta praktiškai vienu metu. Ir tai yra geras carte blanche nacionalistiškai nusiteikusiems Serbijos politikams. Dabar jie turės stiprius argumentus kituose rinkimuose. Ir kam nuo to geriau ir saugiau? Ar Europa bei pasaulis taps saugesni? Kažin. Tuo pačiu kalbos apie Miloševičiaus režimo žvėriškumus yra gerokai pavėluotos. Rinkimai parodė, jog Serbija sparčiai keičiasi, prie valstybės vairo šiandien stoja visai kitokie politikai. Ir Kosovo nepriklausomybės paskelbimas – didelis smūgis jiems bei proeuropietiškam Serbijos politikos vektoriui.

Taip pat yra keista vis girdėti mūsų šalies komentatorių bei politikų  „patriotiškus“ argumentus Kosovo klausimu, pasiremiant Rusijos pozicija. Jei Rusija prieš Kosovo nepriklausomybę – tada mes UŽ. Nes Rusija imperialistinė ir „pusiau fašistinė“ valstybė. Tokie argumentai gali sukelti tik liūdną šypseną. Vietoje to, kad problema būtų nagrinėjama iš esmės, nukrypstame į „myliu nemyliu“ lygmenį. Ar vien tai, jog Rusijoje stinga demokratijos reiškia, jog Rusija Kosovo klausimu užima neteisingą poziciją? Autorius teisingai pažymi, jog ir Lietuvoje demokratijos nėra daugiau... Ir kas iš to mums, nagrinėjantiems Kosovo problemą?

Klausimas yra labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Tikrai negalėtume teigti, jog kosovarai nenusipelno nepriklausomybės ar neturi teisės gyventi savarankiškai. Pasakysiu daugiau. Teoriškai į nepriklausomybę galėtų pretenduoti kiekvienas šio plataus pasaulio kaimas, jei dauguma gyventojų būtų už (jau nekalbant apie miestus). Tačiau toks procesas nugramzdintų pasaulį į chaosą. To niekas nenori. Todėl ir valstybių teritorinis vientisumas bei JT dokumentai tarptautiniai bendruomenei neturėtų būti vien tušti garsai. Pagaliau tarptautinė bendruomenė turėtų pradėti aktyviau svarstyti tautų apsisprendimo teisės bei valstybių teritorinio vientisumo tarptautinių principų santykio problemą (beje, pripažįstant Kosovo nepriklausomybę buvo sumaniai išvengta tautų apsisprendimo teisės principo taikymo). Interesus būtina derinti. Juolab po Kosovo nepriklausomybės paskelbimo praktiškai niekas nesikeičia. Kosovas ilgiems dešimtmečiams bus priverstas likti faktiniu ES protektoratu, negalės įstoti į Jungtinių Tautų bei daugelį kitų tarptautinių organizacijų (narystę blokuos Rusija bei Kinija). Vienintelis kol kas matomas rezultatas – įtampa regione vis didėja ir Kosovo krizės realus sureguliavimas atrodo toli kaip niekad. Ši situacija gali privesti ne tik prie Kosovo skilimo. Kosove gali prasidėti partizaninis karas. Pasiremiant Irako pavyzdžiu  galima teigti, jog NATO pajėgos nėra tam paruoštos. Taip pat gali kilti neramumai Bosnijoje.

Todėl geriausia, ką šiandien galėjo padaryti mūsų parlamentarai - atidėti Kosovo pripažinimo klausimo svarstymą Seime. Ir tai yra išmintinga.

Autorius baigia straipsnį žodžiais „visa kita susitvarkys savaime“. Žinoma, Imantai, kad susitvarkys. Kada nors. Tik mūsų toje šviesioje ateityje jau nebus...

Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius

Šaltinis: Balsas.lt

Gyvenime būna smagių dalykų. Labai linksma, kai nenuvilia ir tavo įtarimus patvirtina oponentas. Visada įtariau, jog skandalo aplink Valstybės saugumo departamentą (VSD) ir jo sunaikinimą metu atsiskleidė visas intelektinis bei politologinis „valstybininkų“ menkumas.

Dar kartą tai patvirtino prieš kurį laiką „Bernardinai.lt“ pasirodęs Aloyzo Sakalo straipsnis. Net nepavadinčiau straipsniu, nes tai kas parašyta – panašiau į skelbimą arba pamfletą.

Na bet ne žanras svarbu. Rašinėlio esmė - jo pabaigoje paskelbta malda. Jei Irano mulos rytais prašo sunaikinti Ameriką, tai europarlamentaro prašymas aukščiausiajam - kuklesnis: apsaugoti profesorių, o gal ir visą pasaulį nuo vieno politikos apžvalgininko – Tomo Čyvo. Pastarasis pristatytas kaip labai galingas „Latvių gatvės“ šnipas ir mistinio politologų (?) klano vadeiva. Klano, sudaryto skriausti prieš visą Lietuvą apsijuokusiam ir savo nerišliuose meluose susipainiojusiam, „amžinai laikinajam“ VSD direktoriui Arvydui Pociui.

T. Čyvo kaltės: 1. Nepaskambino premjerui ir nepaklausė, ar buvo naudingos A. Pociaus pažymos; 2. Nepašlovino KGB rezervisto už tariamą V. Uspaskicho išvijimą.

Nežinau T. Čyvo motyvų, bet jo vietoje telefono nekankinčiau ir aš. Ką čia beskambinsi, kai visi mato ir supranta – kiek ir kaip galėjo būti naudingi A. Pociaus patarimai „Crown Plazza“ ir „Alitos“ istorijose. Konstitucijos dvasia - ir ta paragavo šampano. Patarė ar nepatarė - nesvarbu. Tauta didžiuojasi nauda ir laukia dividendų. Gal profesorius galėtų išduoti jų mokėjimo datas?

Antruoju atveju norėtųsi ponui A. Sakalui padėkoti. Ne kasdien profesoriai padeda taip fundamentaliai įsitikinti, kad ožys nėra garvežys. Jau prieš kelias savaites, kai visuomenė susipažino su paviešinta VSD medžiaga, tapo aišku, kad A. Pociaus kova prieš Viktorą Uspaskichą – pasaka. Daug kas ir dar anksčiau pastebėjo keistą sutapimą – „svarščiko“ bylą KGB rezervistas liovėsi marinuoti tik tuomet, kai postą prarado Artūras Paulauskas. Nesvarbu, kad daugelį kartų į jį apeliavo „kurmiais“ išvadinti pareigūnai. Ponas profesorius toliau kartoja tai, apie ką ir „Komjaunimo tiesos“ tradicijų tęsėjas, ir net pats A. Pocius jau pritilo. Pavydėtinas atkaklumas ir atvirumas. Matyt – „valstybininkų“ apkaba tuščia tiek, kad tinka net seni anekdotai.

Pagaliau, jei tikrai egzistuoja T. Čyvo klanas (nepatogu manyti, jog profesorius šneka „vėjus“), būtų smalsu žinoti daugiau: kas tas finansinis rėmėjas (klanai tokius tiesiog privalo turėti), kuris drįso susikauti su „Dujotekanos“ išpopintų, Raimundo Lopatos sertifikuotų, „valstybininkų“ išpraktikuotų „Gazpromo“ etatinių „rusofobų“ kompanija?

Galiausiai taip ir nesupratau, nuo ko būtent profesorius A. Sakalas gynė profesorę Vandą Zaborskaitę. Sovietinių represijų priminimas ir drąsos deklaracijos atrodo kiek komiškai, kai kalbama apie diskusijas Lietuvos spaudoje 2007 metais. Niekas čia lyg niekam negrasino, o nelabai ir galėtų.

Įdomus A. Sakalo straipsnyje tik teiginys apie šalies specialiąją tarnybą sugriovusius paslaptinguosius komjaunuolius. Sunku suprasti - apie ką kalba. T. Čyvas, kiek žinau, komjaunuoliu niekada nebuvo apskritai.

Tokiu būdu iš buvusių KGB darbuotojų aplinkos skleidžiamas šmeižtas. A. Sakalas, nemažai su jais bendravęs, bus bene „pakibęs“? Dar blogiau atrodo bandymai supiršti tam visiškai jokio polinkio nerodančius žmones. Tai jau „bulvarščinos“ lygis.

Tuos neįtikusius A. Pocui darbuotojus „kurmiais“ išvadino „Lietuvos rytas“, nors niekas neįrodė, kad kurmiai yra jie, o ne pats A. Pocius su savo statytiniais. Aiškėja, jog niekas iš konservatorių vadovybės jų asmeniškai iki skandalo net nepažinojo. Ir Vytauto Damulio skambutis J. Razmai buvo vienintelis - anksčiau jie nebuvo bendravę.

Labai simptomiškas yra bolševikų dainiaus Demjano Biedno paminėjimas europarlamentaro straipsnio pradžioje. Matyt, net posėdžiaujant Europos Parlamente, niekaip nepavyksta atsikratyti to, kas tikrai širdžiai artima ir miela – komunistinės „literatūros klasikų“ paveldo. Kitame profesoriaus opuse galime sulaukti citatų ir iš, pavyzdžiui, Suleimano Stalskio veikalų.

Bernardinai.lt

„Ir kai aš ‚Pravdoje‘ perskaičiau Demjano netiesą apie Kristų, man pasidarė šleikštu, lyg būčiau išsivoliojęs girtuoklio vėmaluose".

(Iš S. Jesenino atsakymo Demjanui Biednui)

Tokios emocijos gali apimti žmogų, kuris perskaito įkyriai juodomis spalvomis nudažytas kai kurių politologų ar kandidatų į juos publikacijas. Šiame straipsnyje nerūšiuosiu visų komentatorių į diplomuotus politologus, politologus mėgėjus, prie kurių priskirčiau ir tuos korespondentus, kurie teikia įvykių analizes, ir vadinsiu juos visus bendriniu vardu - politologai. Rimtas, dažniausiai diplomuotas politologas, norėdamas pateikti visuomenės teismui savo mintis, mato ne vieną juodą ar baltą spalvą, bet ir kitų spalvų bei atspalvių. Jis visapusiškai išanalizuoja reiškinį, jį įvertina, prognozuoja jo galimas pasekmes, ir tai padaro be emocinio užtaiso, nes nėra absoliučiai tamsių ir absoliučiai šviesių to reiškinio veikėjų, nes kiekvienas iš jų padaro ir gerų, ir apgailėtinų darbų.

Bet Lietuvoje pridygo kaip grybų po lietaus tokių politologų, kurie reiškinių analizę persunkia akla neapykanta tiek analizės subjektams, tiek ir visiems kitiems, kurie drįsta turėti kitokią nei jis pats nuomonę. Tačiau politologas, kurį užvaldė neapykanta, nebesugeba pateikti bent jau minimaliai nešališkų vertinimų. Paprastai jis pradžioje pasirenka ar jam kas nors parenka kokį nors asmenį, kurio reikia nekęsti ir renka apie jį tik tokias nuogirdas ar faktus, kurie pateisina tą neapykantą.

Štai pavyzdys iš nūdienos. Gabus, gražus ir jaunas politologas Tomas Čyvas parašė seriją straipsnių apie VSD buvusį šefą Arvydą Pocių, kurie profesorei Vandai Zaborskaitei pasirodė labai vienapusiški, todėl kritikuotini. Politologas T. Čyvas negalėjo praleisti pro ausis tokio negirdėto profesorės akibrokšto, todėl užsipuolė prof. Zaborskaitę už jos nuomonę apie VSD skandalą, kuri, deja, netilpo į p. T. Čyvo sumeistruotą Prokrusto lovą. Bet jis turėjo žinoti, kad profesorė savo nuomonės nebijodavo reikšti net ir sovietmečiu, ir buvo už tai represuota. Tai kodėl jai bijoti dabar laisvoje Lietuvoje? Bet palikime ramybėje garbaus amžiaus profesorę ir grįžkime prie temos.

T. Čyvo ir dalies kitų politologų publikacijų pagrindinė mintis - VSD sugriovė A. Pocius. Todėl visus šiuos bendraminčius galima sąlyginai pavadinti T. Čyvo ir Co klanu, nors nepadarytume jokios klaidos įrašę ir kito šio klano politologo pavardę. T. Čyvą pagerbiau dėl to, kad jo straipsniai savo maniera labai artimi Demjano Biedno kūrybai, kurią taip taikliai sukritikavo S. Jeseninas.

Kiti šio klano politologai parenka ramesnių posakių. Dar kitus politologus, kurių nuomonė skiriasi nuo klano nuomonės ir kurie mėgina pateikti visapusišką informaciją bei mato ne vien juodą, bet ir kitų spalvų, klanas jau apšaukė valstybininkais.

Aš ne teisėjas ir nesiimu spręsti, kas sugriovė VSD - ar A. Pocius ar Rusijos specialioji tarnyba komjaunimo veikėjų ir klano rankomis. Man neramu tik dėl to, kad dalis politologų pasidarė juodaisiais metraštininkais ir gieda unisonu darniame savo chore. Nė viename iš jų parašytų straipsnių nė su žiburiu nerasite bent mažiausios teigiamos savo neapykantos objekto savybės. Nesužinosite, gerai ar blogai A. Pocių vertina jo buvę kolegos - Marijampolės prokurorai. Nerasite ir to, kad jo vadovaujamos institucijos darbo dėka Viktoras Uspaskichas dabar vaikšto po Raudonąją aikštę. Nerasite nė žodžio apie VSD vadovo darbą Prezidento apkaltos metu. Nerasite sakinio apie tai, kad VSD šefas kiekvieną pirmadienį Ministrui pirmininkui teikdavo visapusišką informaciją apie padėtį Lietuvoje, ir tai padėjo premjerui išvengti klaidų. Galėjo ieškantis tiesos politologas paklausti premjero, ar ta informacija buvo vertinga. Galėjo, bet nepaklausė, nes gautas atsakymas būtų svetimkūnis darnioje klano sukurtoje sistemoje. Nematysite klano nusistebėjimo ir dėl to, kad aršiausi A. Pociaus teisėjai - tai ne kokie nors disidentai ar bent ne konformistai, bet nesusituokusi praeityje aršių komjaunuolių pora, kuri stojo į komjaunimą visiškai ne dėl to, kad jiems buvo į smilkinį įremtas Makarovas. Politologui neparūpo, ar turi jie moralinę teisę patys ką nors teisti, ar jiems geriau sėdėti ausis suglaudus?

Šitie klausimai nekyla ne tik šauniajam p. Tomui, bet ir kitiems, matantiems tik juodą spalvą klano nariams, todėl atsakymų jų straipsniuose nėra. Bet palikime ramybėje kitus, kurių genuose užkoduota informacija ko nors nekęsti, ir grįžkime prie T. Čyvo straipsnių, kurie persunkti neapykantos ir, sakyčiau, patologinės, nuo kurios išsivaduoti galima tik padedant specialistams.

Visi šie straipsniai parašyti tarsi pagal komandą iš Latvių gatvės: reikia „nuimti“ A. Pocių. O kadangi tikrai reikia, tai ir argumentų atsiranda. Ir bloga atmosfera VSD, ir VSD atsisakymas paklusti Seimo reikalavimui pateikti operatyvinę informaciją, pažeidžiant jo paties priimtą įstatymą ir kartu demokratijos kertinį akmenį - įstatymo viršenybės principą. Ir tai, kad A. Pocius sugriovė VSD, nors man ir dabar neaišku, ar A. Pocius tai padarė, ar tie du komjaunimo veikėjai, skambant politologų pritariančiam chorui. Kad būtų stipriau, tai pridedamas ir Marijampolės už investicinius čekius privatizuotas butas (bet klano nariai irgi taip pat elgėsi, ar ne?), ir privatizuotas tarnybinis butas, parodęs, kad VSD šefas ne ką daugiau nutuokia apie pareigūno etiką kaip anie J. E. Prezidento patarėjai.

Užkliuvo ir dešiniųjų politikų personalinių „kurmių" paviešinimas - kam norisi prarasti informacijos šaltinį. Turi informaciją - valdai, neturi - esi tuščia vieta. Nepatiko ir tai, kad A. Pocius pasakė žinąs, kas susprogdino tiltą per Bražuolę ir nužudė Abromavičių, bet nepasakė pavardžių. Aš manau, jog A. Pocius nemelavo, nes iš turimos operatyvinės informacijos tikrai turi būti aiškūs ir vykdytojai, ir užsakovai. Bet net ir tas politologas, kuriam tik vakar išdygo ūsai, žino, kad operatyvinė informacija - tai dar ne įrodymas, kurį galima teikti teismui, bet tik nuoroda, kuria kryptimi reikia veikti, ieškant nepaneigiamų įkalčių.

Jeigu A. Pocius būtų paviešinęs anų nenaudėlių pavardes, tai jau kitą dieną atsidurtų teisme „dėl garbės ir orumo įžeidimo" ar net dėl šmeižto. Ir būtų pralaimėjęs tas bylas, nes operatyvine informacija teismo neįtikinsi. Taigi, beūsis jaunuolis jau šiandieną žino operatyvinės informacijos teisinį svorį, o subrendęs politologas dar tik poryt sužinos.

Kaltas ar ne A. Pocius -jau praeitis. Jis - ne politikas, todėl šio interesų karo atmosferoje padarė rimtų politinių klaidų. Seimas parašė apkaltinamąjį verdiktą. Bet politologui vertėjo pasidomėti, kodėl prieš jį parašydama ta pati NSGK su tais pačiais komjaunuoliais prieš metus savo ataskaitoje apie VSD ir A. Pocių rašė liaupses, kurios vėliau, kaip burtų lazdele mostelėjus, pavirto esminiais priekaištais. Ir kada prasidėjo VSD vadovo tikra ar tariama degradacija, ir kodėl. Bet klanui tai nerūpėjo, nes jis stropiai vykdė užduotį: pašalinti A. Pocių. Ir šią užduotį klanas įvykdė su pagyrimu. Audringi plojimai.

Ši istorija man primena čekistų formulę: duokit tik žmogų, o straipsnį jam tai visados pritaikysime. Žmogus klanui buvo pasiūlytas, toliau buvo tik technikos reikalas.

Baigsiu apibendrinimu: politologų klanas nemėgsta ieškoti tiesos ir nekenčia tų, kurie jos ieško, todėl jiems taikytini šie du punktai: 1. Klanas visados teisus. 2. Jei kam nors atrodo, kad jis neteisus, tai tegu skaito pirmą punktą.

Tokia yra mūsų politologija, kurios nebegali pakeisti ir visų politologų tėvas profesorius Raimundas Lopata. Bet nekaltinkime jo, nes to nesugebėtų padaryti ir žymiausias pasaulyje politologas Zbignevas Brzezinskis, kuriam savigarba neleidžia rašyti straipsnių a la klanas.

Mano rytmetinė malda: apsaugok mane, Viešpatie, tik nuo tokių politologų, nes nuo priešų aš pats apsiginsiu.

Bernardinai.lt

Kartais nutinka įdomių dalykų. “Kelio karuose” priežastis paaiškėjo. Pasirodo, keliuose siautėjantys ratuoti alkoholikai, tampa tokiais todėl, kad atsiranda rašeivų, drįstančių viešai deklaruoti, kad nepasitiki valdžios institucijose įsitvirtinusiais individais. Dar konkrečiau: Tomo Čyvo ar kito apžvalgininko straipsnių prisiskaitę piliečiai praranda viltį bei optimizmą, puola į depresiją, išlaka du butelius degtinės “ant galvos” ir varo keliuosna traiškyti pėsčiųjų bei užsimušti.

Už šią įžvalgą belieka mandagiai nusilenkti poniai profesorei Vandai Zaborskaitei. Ligi šiol daugelis manė, kad beprotiškiems įpročiams išgydyti prireiktų ilgametės didaktikos ir griežtų administracinių sprendimų, o ne vienadienio išsidirbinėjimo mokslo metų pradžioje. Manyta, kad polinkis, kad ir į nesąmoningą suicidą, yra daugiabriaunis ir nevienareikšmis reikalas. Pasirodo – nė velnio. Jei kada nebūčiau parašęs, jog koks nors Pocius ne kartą melavo iš tribūnos ir kėsinosi „prichvatizuoti“ butą – būtų išsaugota gyvybė. Gal net daugelis jų. Maža to – nebūtų nė paties negatyvo, nes jei apie jį neparašysi – jo nėra. Kaip sovietų laikais nebuvo nei sekso, nei politinių kailinių, nei korupcijos. Šiandien tas pats - jei niekas neparašytų apie premjero žento pirtyje esančią “sprendyklą”, berniukai ten tik nekaltai vanotųsi.

Jei neparašytum apie devynis šamanus, kurie patys sprendžia ko paklausti dvasių, V. Zaborskaitei nepasipirštų išvada, jog kalbama apie šventąjį Konstitucinį Teismą ir dar kokios trys dešimtys vardan autoriteto ir optimizmo nusižudyti pasiruošusių E. Kūrio fanų būtų išgelbėti.

Policijos akademijos, apsišaukusios universitetu ir “mokslu” pavertusios viešąjį administravimą, absloventai bei akademinė brolija tikriausiai taip pat arti savižudybės. Tiesa, būdami itin jautrūs, jie gali taip nusidėti ir pažiūrėję „Policijos akademiją“, pagal Holivudą.

Jei niekas neparašytų, kad velionis VSD karininkas buvo sistemingai šmeižiamas, o kažkas tai visgi darė, nei ši, nei kitas profesorius niekada net nebūtų priversti įtarti, kad jis išvis gyveno. Albinas gal net būtų vardu Petras, jei jo nebūtų išgalvoję klastingi negatyvistai ir tas vardas nebūtų juodu ant balto išrašytas paviešintoje Seimo NSGK atlikto tyrimo medžiagos paviešintoje MAŽOJOJE DALYJE.

Jei niekas nerašytų apie KGB etatinius ir rezervistus, jų taip pat nė nebūtų. Komunizmą, KGB-izmą ir panašius “prasimanymus” jau ne kartą buvo siūloma palikti istorikams. Mat, kaip kažkada taikliai ir ironiškai pastebėjo kolega V. Laučius, viso to nebuvo, “buvo tik istorija ir istorikai”.

Vienos kaltės prisiimti, tiesa, negaliu. Jei kas nors nusižudė dėl to, kad negerai parašiau apie Tėvynės Sąjungos bičiulystę su Sniečkaus ir Paleckio gaujos bei “partškolų” išugdytais “socdemais”, o taip pat todėl, kad neteisingai interpretavau formalus flirto nutraukimo motyvus – kaltas Seimo narys Jurgis Razma. Jis pats, manau būdamas visiškai sąmoningas, pasakė, kad tai pirmiausia “tampa viešųjų ryšių problema”.

Dar, kad ir labai žemai, iki sąnarių girgždėjimo, lenkdamasis optimizmą ir šviesią ateitį propaguojantiems profesoriams, negaliu prižadėti vieno dalyko. Negaliu pasižadėti, kad imsiu ir parašysiu, jog vienintelis kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų žmogaus (dar atsitiktinai dėl mano kaltės nenusižudžiusio) pasirinkimas tėra tik Kubilius arba Kirkilas, LSDP ar TSLK. Tokia “daugiapartinė” sistema, kaip žinia, egzistavo ir sovietų gadynės “artimajame užsienyje” – pvz., Rytų Vokietijoje. Nedrąsiai siūlau, kaip nors, bent „ant smėlio pamatų“ pasistatykite prielaidą, kad ne visi, kas nebalsuoja už „Gazpromo“ ar „Maximos“ partiją, išduoda socialdemokratiją. Ir kaip nors pasistenkit patikėti, kad ne visi, kas  abejoja jų biznio partnerių žygdarbiais, neturi teisės „aiškiai stovėti dešinėje“. Daugiau prašyti beveik nedrįstu.

Tik, dėl Dievo meilės – nesijaudinkite. Viskas juk Jūsų pusėje. Tėvynė auga, vystosi, klesti. Joje dinamiškai vystosi skaidri demokratija, kasdien didėja darbo ir nedarbo žmonių socialinė gerovė, pramonė, prekyba, primilžiai bei optimizmas. Pasak premjero, net mažėja korupcija (keista, kad ji išvis pripažįstama esanti). Mobiliųjų telefonų skaičius Lietuvoje, palyginus su 1992-aisiais išaugo 100 procentų. Laikini sunkumai ir atsitiktiniai neteisingų apžvalgininkų išsišokimai neišmuš iš vėžių laimingų darbo kolektyvų. Viskas gerai – Albinas juk ir toliau su Jumis. O ir Kirkilas ar AMB - duos Dievas – gegužės 1-ąją pamojuos iš Muzikos akademijos balkono.

Bernardinai.lt

Lietuvos visuomenė pritvinkusi negatyvių emocijų : neapykantos, pavydo , agresijos. Apie tai šnekama įvairiuose kontekstuose. Dabar gal dažniausiai, aptariant situaciją Lietuvos keliuose. Ieškant išeities aptariamos įvairiausių sankcijų galimybės, galvojama apie įstatymų tobulinimą , bet galutinė išvada paprastai būna viena :situacija nepagerės, jeigu neišaugs bendra  žmonių kultūra ,kurios neišmokysi vairuotojų rengimo kursuose nei per tris mėnesius, nei per trejus metus , nes tam reikia žmogaus ugdymo nuo lopšio , nuo šeimos ,nuo mokyklos suolo. Tam , kad žmogus suprastų , kas yra pagarba, geranoriškumas , žmogiškasis orumas ,savo ir kitų gyvybės vertė, jis turi būti mokomas nuo mažumės  - ir ne tik žodžiais , bet ir gerais pavyzdžiais.

   Apie tą patį kalbama ir svarstant opias mokyklų bendruomenių problemas .Kai aptariama kraupi vaikystės situacija  - vaikų tarpusavio patyčios ,savižudybės , depresyvi jų  savijauta - , viso to šaknys įžvelgiamos pagaliau bendroje visuomenės  kultūros būklėje .Tas pats pasakytina ir apie alkoholizmo , visuotinės girtuoklystės galutines priežastis.

   Ta pati kalba, kai svarstomi valstybės, ypač jos valdymo reikalai, rinkimai. Demokratinėje visuomenėje už visa tai krinta didžiausia atsakomybė visuomenei , kuri išsirenka visų pakopų   vadžios institucijas, pradedant seimu ir baigiant savivaldybėmis. Jų  kokybė didžiąja dalimi irgi   priklauso nuo rinkėjų  - jų sąmoningumo , sugebėjimo kritiškai mąstyti, politinio išmanymo , bet ir nuo jų dorovinės kultūros , bendro kultūrinio akiračio ,nuo jų vertybinio apsisprendimo.

   Aišku, kad visuomenės sąmonės būklę lemia šeima, mokykla. O koks vaidmuo tenka žiniasklaidai, visoms jos formoms? Manau , jog tikrai nemažas. Jis labai veikia bendrąjį visuomenės klimatą, deja , ne į gerąją pusę. Kai iš laikraščio skilčių, iš televizijos ekranų arba radijo garsiakalbių sklinda pagieža ,tūžmastis , piktų įtarinėjimų ir nepagrįstomis prielaidomis paremti kaltinimai politikams ir valstybinėms institucijoms , tai paskleidžia visus veikiančią nuodingą  atmosferą. Pavyzdžių atrasti nesunku. Imkime kad ir neseniai pasirodžiusį straipsnį ,,Surogatų valstybė‘‘. Su kokia pagieža ir panieka čia kalbama apie Konstitucinį teismą !Suprantama , autoriui nepatiko vieni ar kiti jo sprendimai , ir jam valia savo požiūrį, kad ir labai kritišką, išsakyti.Bet vadinti jį  ,,teismu vis dar vadinamu šamanų devynetu‘‘ , kuris ,,pats sprendžia, ką jam kerėti‘‘! Arba kalba apie Riomerio,, universitetą‘‘( atseit , tariamą  universitetą) , vadindamas jį ,,surogatiniu’’. Kodėl ir kokiu pagrindu šitaip šnekama apie visuomenėje gerą vardą turinčią aukštąją mokyklą?

   Aiškioje dešinėje stovinčiam žurnalistui  dabar jau nebeįtinka ir TS ,kam ji vienaip ar kitaip palaiko mažumos vyriausybę .Jis nepripažįsta , kad to reikalauja valstybės politinė situacija , matydamas čia tik gudriai rezgamų ,,viešųjų ryšių problemą‘‘.

   Bet gražiausiai jo mąstymo būdas atsiveria ,kai jis bando aiškinti , kodėl NSGK pirmininkas, iki šiol taip aršiai reikalavęs VSD pavaduotojų galvų ir vienuolikos ar dvylikos slaptųjų pažymų , staiga leidosi įtikinamas naujojo VSD pirmininko ir savo kategoriškų reikalavimų atsisakė .Mes to nežinome , bet tikėtina , kad paties seimo patvirtintas P.Malakauskas rado argumentų , leidusių jais patikėti ir Alg. Matulevičiui ,kuris valstybės labui ir daugumos piliečių pasitenkinimui nutarė baigti skandalą ir ramiai tvarkyti ir reformuoti VSD. Tačiau ne !Žurnalistas rezga prielaidų grandinę .Esą po pokalbio su VSD vadovu   pasirodę  , jog parlamentarams svarbesnė negu jų matoma VSD ateitis esanti  ,,sprendyklos’’ nuomonė. O toji ,,sprendykla’’, kaip pranešusi žiniasklaida ,  galbūt egzistuojanti premjero žento pirtyje. ,,Jei nemeluoja minėtos publikacijos autorius’’,saugumo vadas  prieš paskyrimą ten buvęs instruktuotas , jog reiktų ,,primiršti skandalą’’. Naujasis saugumo vadas nesąs ,,toks beviltiškas klounas’’ ,kaip buvusysis , ir mažiau erzinsiąs žmones ,  o taip pirtyje tikriausiai   ir buvę planuota.O jeigu tas naujasis ir sugalvotų performuoti saugumo  tarnybą  iš naujo , kaip to norėtų žurnalistas ir jo vienminčiai Seime ,tai  šitai tebūtų puikios iniciatyvos pakaitalas , nes reformas darytų ,,tie patys.Iš demokratines institucijas pakeitusios ,,sprendyklos’’. Su tokia argumentacija ,,ant smėlio pamatų’’ žurnalistas  suabejoja viskuo – ir  Konstituciniu Teismu , ir Seimu , ir jo patvirtintu  ir Prezidento paskirtu VSD vadovu, ir premjeru.Žiūrėkit – Lietuvoje pasitikėti niekuo negalima !

   Ko tada benorėti iš keliuose siautėjančių chuliganų ,iš savižudžių ir alkoholikų , iš tūkstančių Lietuvą paliekančių emigrantų? Juk čia tik savanaudžių, apgavikų ir aferistų kraštas .

   Deja , tik šitoks yra poveikis neatsakingų rašinėjimų ir šnekų , iš kurių sklinda pagieža ir agresyvumas.

Bernardinai.lt

Vladimiras Laučius 

„Bolševikas posto nepaliks“ – taip sakė Salomėja Nėris, kai Lietuvoje dar nebuvo Rolando Pakso ir Arvydo Pociaus su veido išraiška, skelbusia: „Aš neatsistatydinsiu“.

Afekto būsenoje išgirdusi mumifikuoto Lenino balsą, S. Nėris palygino meninę kūrybą su idėjų kovos ginklu: „Genijaus žodžiai man gaudžia Ūžiančių jūrų balsais: „Menas priklauso liaudžiai, – Tu jai taip pat priklausai. Lyrą kaip ginklą suspaudus, Žengsi į darbo minias...“

Ir žengė. O darbo minios iki šiol džiaugiasi ir didžiuojasi, kad sovietų kolaborantė ir jos menas priklauso liaudžiai. Laisvoje Lietuvoje S. Nėries vardu iki šiol tebevadinamos gatvės, sostinėje puikuojasi jos skulptūrinis atvaizdas. S. Nėries vardas, kaip ir sovietmečiu, puošia vietą, kurioje jaunimas mokomas pilietinio mąstymo pradmenų – gimnaziją.

Tautos išdavikų – „liaudies seimo“ poetė nepaliekama privataus skonio erdvei. S. Nėries asmenybė viešai eksponuojama kaip visuomenės ir valstybės pasididžiavimo vertas objektas. Būtent jos asmenybė, o ne lyrinė, nuo politikos atskirta kūryba. Juk yra S. Nėries, o ne upės šaltuonėlės, rudenio lapelių pribertos, mokykla.

Tik niekinanti save tauta gali šitaip didžiuotis nuosavais išdavikais ir parsidavėliais. Tik nuolankiai susirietęs baudžiauninkas gali garbinti viešai autorių, sąmoningai skyrusį pataikūniškas eiles savo ideologiniam ponui ir okupantui: „Mes žengiam Lenino keliu didžiuoju, – Uolų dirvonus ariame į lyses. Socializmo traktoriais didžiuojas Ir Stalinas – mechanikas didysis“. Kartu su Stalinu socializmo traktoriais, matyt, tebesididžiuoja ir mūsų valdžia, ir dėl gatvių pavadinimų tylintys jų gyventojai, ir S. Nėries gimnazija.

Vis tenka atkreipti dėmesį į gajų posovietinės Lietuvos bruožą – iškreiptą požiūrį į meno ir politikos santykį. Menas ar „liaudies menas“ daug kam sovietmečiu buvo virtęs politinių išgyvenimų sublimacija. Ideologinis teroras ir pilietiškumo slopinimas vertė perkelti patriotinius jausmus į kultūros barus, estetiką, tautinių šokių ir dainų festivalius, „liaudies meną“. Politika buvo suvokiama kaip priespaudos instrumentas; savo ruožtu kultūra, menas buvo sudievinti, iškelti į stabmeldiškų prasmių ir apeigų aukštumas.

Po nepriklausomybės atkūrimo politinis gyvenimas atsigavo, tačiau seno mąstymo apie politiką ir kultūrą inercija bemaž nesilpnėjo. Prie sudievintos kultūros tik prisijungė ir ją nustūmė rinkos ekonomikos stabai ir stereotipai, o politika liko, kaip buvusi, vertinimų dugne. Vakarietiškų normatyvinio politinio mąstymo tradicijų neturinčioje visuomenėje, susidūrusioje su atgrasia politikierių konstruota nauja tikrove, įsivyravo apolitiški politikos suvokimo standartai. Politika paskelbta esanti „nešvari“, nesugebanti pakilti iki kultūros ir meno „moralinio“ lygio bei todėl negalinti pretenduoti į žmogaus ir visuomenės gyvenimui prasmę teikiančių veiklos erdvių statusą.

Šiomis aplinkybėmis tiek visuomenės, tiek jos iškilių (nebūtinai gerąja prasme) asmenybių vertinimas ir suvokimas tapo iškreiptai depolitizuotas. Politinis dėmuo nepagrįstai „nuesmintas“ ir suniekintas, atskirtas nuo viešai įpareigojačios tikrenybės ir paverstas kone privačiu „skonio reikalu“. Komunistų partijos sekretoriui paslaugiai atkišta prezidento kėdė; „neetatiniam“ KGB darbuotojui – Valstybės saugumo departamento direktoriaus postas; kūrybingiems tautos išdavikams – garbinga iškilių menininkų vieta ir įamžinimas gatvių bei mokyklų pavadinimais ar skulptūromis.

Visi supranta, kad geras žmogus – ne profesija, tačiau nenori suprasti, kad geras savo srities profesionalas – ūkininkas, stribas arba poetas – nenusipelno politinės bendruomenės, į kurią šluostėsi kojas, laurų.

Dažnai nesuvokiama, kad kultūra anaiptol ne visada yra politiškai „nekalta“. Tai žinojo ir sakė sokratiškosios tradicijos klasikai, daug dėmesio skyrę kultūros ir politikos santykiui. Kultūra gali būti, bet dažnai anaiptol nėra politiškai neutrali. Menas, kaip ir politika, susijęs su pasaulėžiūra. Kultūra yra dirva, kurioje gali veisti piktžoles, vienodai kenkenčias ir politiniams, „praktiniams“, ir dekoratyviniams, „apolitiškiems“ augalams. Menas ir kultūra, kurie nėra absoliučiai apolitiški ir prisideda prie pažiūrų formavimosi, natūraliai patenka į politinio vertinimo, politinės filosofijos ar teorijos akiratį.

Lietuva niekaip neišsivaduoja iš sovietinių štampų. Jei menininko kūryba turi politinių implikacijų ir į jas atkreipiamas dėmesys, tuoj pasigirsta kaltinimai bolševizmu: esą nevalia kritikuoti menininko už jo politinę pasaulėžiūrą, nes taip elgėsi tik sovietinė cenzūra. Išeina, kad menas gali politiškai įtikinėti ir auklėti, nes tai menas, pulkim ant kelių, o štai kritika jo atžvilgiu draudžiama, nes tai esą bolševizmas. Kai S. Nėris rašo: „Tegu bombos sprogsta virš galvos, Tegu liepsnos švaistosi aplink! Bolševikas – grūdintas kovos, Bolševikas posto nepaliks!“, – tai šv. menas. O jei kritiškai vertini šias eiles politikos požiūriu, tampi bolševiku ir kultūriniu nusidėjėliu.

Iš tikro bolševizmo įtaka tuo ir pasireiškia šiomis dienomis, kad smerkiame ir niekiname politinio mąstymo apraiškas, matydami jose tik ideologinės kontrolės pretenzijas. Šiam bolševikų sistemos brandintam įpročiui būdinga tapatinti politinę filosofiją su marksizmu ir leninizmu, o meno kūrėjų politinę raišką nurašyti kaip nereikšmingą duoklę sistemai. Tikrieji bolševikai šiandien yra sentimentaliai aikčiojantys inteligentai, liejantys krokodilo ašaras dėl tokių kaip S. Nėris arba Petras Cvirka. Stovintys negarbės sargyboje – juk „bolševikas posto nepaliks“ – prie šių vis dar viešai šlovinamų stabų.

„Mokyklą reikėtų vadinti gero piliečio, doro, nusipelniusio savo šaliai, o gal ir žmonijai, vardu. S. Nėris buvo banali išdavikė. Gal net pardavikė. Tikrai ji nėra nei pilietiškumo, nei dorybės pavyzdys mokslus einančiai jaunuomenei“, - sako kultūrologas Vytautas Ališauskas. „Ar gali būti pilietinė visuomenė, kurios didvyriai – Tėvynės išdavikai? Pilietinė visuomenė, puoselėjanti Tėvynės išdavikams pastatytus paminklus, vadinanti jų vardais gatves?“ – retoriškai klausia istorikas Tomas Baranauskas. O jiems pritariantis apžvalgininkas Tomas Čyvas sulaukia nuožmaus ir nelabai kultūringo atkirčio iš mūsų inteligentiškosios kairės.

Vanda Zaborskaitė neseniai paskelbtame straipsnyje (“Nejaugi dar aktualu?”, Bernardinai.lt, 2007-08-24) užsipuola paminklų P. Cvirkai ir S. Nėriai garbingo eksponavimo prasmingumu suabejojusį T. Čyvą, vadina jo nuomonę „buka barbarybe“. Anot V. Zaborskaitės, P. Cvirkos skulptūra neatitinka „to svorio ir vaidmens“ (matuojame kilogramais?), kurį rašytojas vaidina lietuvių literatūroje. Tačiau jis nesąs pavaizduotas „kaip sovietinės valstybės veikėjas“, tad viskas gerai, tegu stovi. Pasirodo, viskas priklauso nuo to, kaip vaizduoji: vienokia poza – sovietinis veikėjas, kitoks pilvo ir ausų santykis – jau tik menininkas, neturintis politinių pažiūrų.

Dar įspūdingesni V. Zaborskaitės samprotavimai apie S. Nėrį. Mat jos „lyrinių nuotaikų“ ir „kamerinės galvutės“ autoriaus V.Vildžiūno negalima apkaltinti sovietine orientacija, tad ko kimbame prie S. Nėries? „S. Nėries svajingai palenkta galva su vėjuje plazdančiais plaukais neturi net užuominos į kokį nors oficialų vaidmenį ir yra puiki poetės lyrinės prigimties išraiška. Ji jautriai įsikomponuoja tarp šv.Kotrynos bažnyčios ir poetės vardo gimnazijos ir jokiam normaliam žmogui neateis mintis jos kaip nors susieti su vadinamuoju liaudies seimu”.

Jei taip, esu vienas tų V. Zaborskaitės mandagiai ir inteligentiškai įvardytų „nenormalių žmonių“, „bukų barbarų“, kuriems ta mintis atrodo natūrali. Nes nei S. Nėries svajingai palenkta kamerinė galvutė, nei vėjo kedenami skulptūros plaukai, nei estetiškai jautrus įsikomponavimas manęs neįtikina, kad S. Nėris buvo ne viena, o dvi. Viena – kuri su „liaudies seimu“, tautos išdavikais, kita – kurios lyriški plaukai plazda vėjyje. Toks asmenybės sudvejinimas yra vertinimo kriterijų šizofrenija. Jau nekalbant apie skulptūros autorių, kurio pažiūros niekuo dėtos, nors V. Zaborskaitė jas laiko argumentu.

Kaip bolševikinio mąstymo recidyvas skamba ir V. Zaborskaitės aiškinimas, esą S. Nėris su P. Cvirka „visų pirma buvo ne politikai, o menininkai, į politiką jie pateko paveikti gudrios sovietinės propagandos“. Na, žinoma: „aš nekaltas, kalta aplinka“. Geras pateisinimas dvaro poetams ir juokdariams, įsimylėjusiems karalių-žudiką. Vargšeliai mat buvo paveikti gudrios propagandos, o norėjo tik gera Lietuvai! Bepigu būti Stalino įrankiu, kurį teisins ateities kartos: nieko esą nematė, negirdėjo ir nežinojo, su okupantais kolaboravo „per klaidą“.

Sunku būti „visų pirma ne politiku, o menininku“, kai iš meno darai politiką ir sąmoningai tarnauji politiniams okupantų tikslams. Čia apskritai netinka sakyti nei „pirma“, nei „antra“. Kai savo noru apsivelki uniformą – tiesiogine ar perkeltine prasme – ir tarnauji pasirinktam reikalui, nebelieka esminio skirtumo, ar esi poetas, ar mūrininkas. Antai rusų poetas Nikolajus Gumiliovas, kurio bolševikai, kaip pasakojama, vienu metu nusprendė pasigailėti, į uždarytiems kameroje kaliniams mestą klausimą, kuris iš jų poetas Gumiliovas, atsakė: „Poeto Gumiliovo čia nėra; aš – caro armijos karininkas Gumiliovas“. Ir buvo sušaudytas.

Žinoma, jei elektrikas, taisydamas apšvietimą, vadovausis politinėmis pažiūromis, lemputė nuo to nešvies geriau ar blogiau, tačiau jei menininkas savo kūriniais šlovins tam tikrą santvarką, jo kūryba įgis politinę prasmę bei darys politinę įtaką. Jei įsiveli į muštynes, negali po to sakyti, jog esi niekuo dėtas, nes buvai gražiai apsirengęs ir svajojai apie savo merginą. Jei liaupsini draugą Staliną ir sveikini savo šalies okupantus, negali vėliau slėptis už lyrikos, prašytis nevaromas į vieškelio audras ir šildytis prie pilietinio padorumo ugnelės. Todėl S. Nėries gerbėjams nederėtų jos kritikus vertinti kaip nejautrų akmenį, kuris esą turi šaltą širdį ir mažos mergaitės nesupras.

Alfa.lt

Kova dėl „Lietuvos“ kino teatro vėl sukėlė platesnės prasmės diskusijas apie nostalgiją sovietmečiui ir tos epochos kultūriniam paveldui.

Pirmiausia – dėl „Lietuvos“. Tik tas, kas nenori įsiklausyti į kalbančiųjų žodžius, gali nesuprasti, kad čia kovojama ne dėl sovietmečio  statinio, kuris, be abejo, turi ir savo architektūrinę vertę, bet dėl visuomenės teisės į viešąją kultūrinę erdvę. Pasirašiusieji sakosi norį pasijausti „laisvos valstybės laisvi piliečiai“, o ne beverčiai „runkeliai“(Aloyzas Sakalas).Visuomenė čia parodė daug iniciatyvos ir išradingumo, daug išmonės, kuri išjudino šiaip inertiškus žmones reikšti savo pažiūras ir ginti iš tikrųjų visuomeninį interesą, o ne privačias atskirų asmenų teises. Jau vien tuo ši akcija svarbi, nes  liudija, kad randasi laisvos ir iniciatyvios pilietinės visuomenės pradai. Aš neturiu pasakyti apie tai  ką nors labiau įtikinamo, negu  yra pasakęs Andrius Navickas savo straipsnyje.

Bet tenka, matyt, dar kartą sugrįžti prie sovietinio paveldo, nors yra labai keista, jog reikia tai daryti, praslinkus septyniolikai metų po Nepriklausomybės atkūrimo. Tiesa, tas paveldas yra labai įvairus ir raizgus: svarbiausia, kas mums trukdo ir į ką esame giliai įsipainioję, tai visuomenės mentalitetas, įpročiai, vertybių chaosas. Bet kalbėti apie tai šioje vietoje būtų per plati tema. Tikslingiau būtų apsiriboti tuo, apie ką kalba Tomas Čyvas straipsnyje „Lietuva kabutėse“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jo straipsnio tema labai siaura, bet iš tikrųjų jis paliečia esminį klausimą. Jis kalba apie du skulptūrinius atvaizdus( kažkodėl jis juos vadina „memorialais“) sostinės centre – Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries. Visiškai nesupratęs dėl ko ir už ką piketuoja „Lietuvos“ kino gynėjai, jis nusistebi, kodėl jiems per septyniolika Nepriklausomybės metų neužkliuvo šie du „liaudies  seimo deputatai“. Jo minties eiga yra tiek primityvi, kad net nepatogu diskutuoti. Bet kadangi  straipsnis paskelbtas viešai, jo palikti be reakcijos negalima ir tenka aiškinti dalykus, kurie turbūt  didžiajai visuomenės daliai yra akivaizdūs.

Abu skulptūriniai atvaizdai yra labai skirtingi. Salomėjos Nėries lyrinių nuotaikų  beveik kamerinės galvutės autorius – V.Vildžiūnas, kurio sovietine orientacija niekaip neapkaltinsi: jis  irgi sovietmečiu yra sukūręs  puikų paminklą Čiurlioniui Druskininkuose, o Vilniuje prie katedros tebestovi jo „Baladė“, pastatyta ten beveik konspiratyviai, pasipriešinant anuomet kūriniu nepatenkintai miesto valdžiai. Jo S. Nėries svajingai palenkta galva su vėjuje plazdančiais plaukais  neturi net užuominos į kokį nors  oficialų vaidmenį ir yra puiki poetės lyrinės prigimties išraiška. Ji jautriai įsikomponuoja  tarp šv.Kotrynos bažnyčios ir poetės vardo gimnazijos  ir jokiam normaliam žmogui neateis mintis jos kaip nors susieti su vadinamuoju liaudies seimu.

Kitokia yra Juozo Mikėno sukurta Petro Cvirkos skulptūra. Ji  monumentali ir savo matmenimis bei išraiška iš tikrųjų  neatitinka to svorio ir vaidmens, kurį Cvirka vaidina lietuvių literatūroje – jis čia nėra tokia dominuojanti figūra, kaip galėtume įsivaizduoti, žiūrėdami į Mikėno kūrinį. Bet vis dėlto  jis nėra pavaizduotas ir kaip sovietinės valstybės veikėjas. Ta proga turėtume prisiminti kad J.Mikėno kūrinys yra ir puikioji Moteris su kregždėmis, kuri puošia Neries krantinę šalia  baigiamos rekonstruoti Dailės galerijos. Turbūt jos nesiūlytų nė Tomas Čyvas išgabenti į Grūto  parką, nors ji sukurta irgi sovietmečiu? Beje, kaip gaila, kad jo mentaliteto žmonės  Nepriklausomybės pradžioje nugriovė Kryžkalnio Lietuvaitę, bet juos nors galima pateisinti istorinio  virsmo situacija, kuri  kai kam buvo užtemdžiusi akis.

Kai kas galėtų paklausti: o jeigu talentingi skulptoriai būtų sukūrę Sniečkaus arba Paleckio paminklus – ar juos  irgi turėtume palikti savo aikštėse ir gatvėse? Tikrai ne. Jų vieta būtų Grūto parke, lygiai kaip visų leninų ir stalinų. Yra dalykų, kurie negali būti matuojami vien estetiniais kriterijais, nes juose  į pirmąjį planą iškyla meno kūrinyje glūdinti  politinė, visuomeninė prasmė. Sniečkus, Paleckis – tai grynai politinės figūros. Atveždami „Stalino saulę“, jie puikiai suprato, ką darantys, į kokios sistemos vergovę atiduodantys Lietuvą. Jų rankos ir sąžinė suteptos tūkstančių nekaltų žmonių krauju.

Kitaip Cvirka ar Salomėja Nėris. Jau nekalbant apie tai, kad jie visų pirma buvo ne politikai, o menininkai, į politiką jie pateko paveikti gudrios sovietinės propagandos, ne visai suvokdami savo poelgių pasekmes. Aišku, ir jie „parvežė Stalino saulę“, bet jų rankos nėra kruvinos, o  jų gyvenimo pagrindinis turinys – nepraeinančios vertės įnašas į lietuvių literatūrą.

Tad niekaip neįmanoma pateisinti tos bukos barbarybės, kuri veržte veržiasi iš Tomo Čyvo samprotavimų. Tekalba už save nedidelė jo straipsnio citata: ,,Dabar jau  sunku tikėtis, kad šių garbių personų (t.y.Cvirkos ir Salomėjos Nėries) atvaizdai bus pergabenti į sau deramą kompaniją Grūto parke, nes iškreiptą supratimą apie teisę, istoriją, paveldą ir sveiką protą demonstruojantys autorinių teisių sargai reikalauja sąžinę praradusiems panašių „vertybių“  kūrėjams mokėti rentas. Šia proga, matyt, reiktų pasiūlyti autorinį atlyginimą mokėti  KGB kankinimo rūsių projektuotojams ir  tobulintojams, nes ten irgi pasitaiko ekskursijų‘‘.

Palikime nuošaly autorinių honorarų klausimą, kuris irgi nelabai derinasi su sveiku protu. Bet jį atmetę,  turėsime T .Čyvo išvestą paralelę: V.Vildžiūno bei J.Mikėno skulptūros tiek pat vertos, kiek ir KGB kankinimo kamerų „architektūra“.

Bernardinai.lt

Skubu iš pat pradžių pareikšti, kad šiuo komentaru nenoriu pradėti žodžių žaidimo. Tiesiog bandau polemizuoti su autoriais, kurie kandžiai sukritikavo VSD vado Povilo Malakausko pareiškimą apie jo nuomone būtiną VSD nusišalinimą nuo Liustracijos proceso tąsos.

Kad nepralėktų pro šalį Nidos Vasiliauskaitės mintys apie keistą lietuvių polemikos kultūrą, kurioje liguistai vengiama ginčo ad hominem (dėl kai kurių jos teiginių taip pat reikėtų pasiginčyti), pasakysiu tiesiai ir tai, kad samprotavimai, kurie prašosi tolimesnių svarstybų, priklauso politikos apžvalgininko Tomo Čyvo komentarui „Sterilizacija“. Autorius yra vienas iš tų akylių politikos stebėtojų, kurie kaip reikiant išstudijavo prieinamus Lietuvos Respublikos Seimo NSGK dokumentus apie VSD veiklą ir nesyk atkreipė skaitytojų dėmesį į akivaizdžias šios mūsų institucijos ydas.

Tačiau nesinori beatodairiškai sutikti su T.Čyvo reagavimu į P.Malakausko ryžtą išskirti „žvalgybinės bendruomenės“ ir liustracijos vagas. Komentaro autorius mano, kad tai negeistinas svarbios veiklos vengimo reiškinys, atidengiantis VSD silpnąsias puses. Pasakysiu tiesiai, kad mano pozicija būtų kitoje aikštės pusėje, matant VSD vaidmens liustracijos procese mažinimą toli gražu nepakankamu žingsniu. Pabandysiu iš toli pradėti dėstyti savo argumentus.

Jei kas nors paklaustų, kokios didžiausios nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrybos nesėkmės išryškėja artinantis mūsų laisvės dvidešimtmečiui, nedvejodamas įtraukčiau Liustracijos pastangas į dešimties blogiausių arba nemokšiškiausių pavyzdžių sąrašą, kurio pradžią liūdnai žymėtų turto grąžinimo arba restitucijos aktai. Daugelį politinių, teisinių ir psichologinių liustracijos silpnybių kone dešimtį metų vardijo įvairūs oponentai. Visuomenės opinija nuo pat pradžių buvo prieštaringa. Prisimintina tai, kad asmuo, išgarsėjęs KGB bylose įgytu „Šatrijos“ slapyvardžiu ne tik kad nebuvo pasmerktas pokomunistinės visuomenės akyse, bet dar gi vos nelaimėjo prezidento rinkimų. Ko tada vertas buvusių šnipelių gėdos sąrašas visuomenės akyse? Jei tauta jų nepasmerkia, tai kas tuomet už ją gali padaryti sprendimus?

Pamatiniu liustracijos kritikų teiginiu čia regisi mintis, kad desovietizacijos ir liustracijos atskyrimas bei gerokai pavėlintas proceso inicijavimas buvo klaida. Tačiau dabar prisiminčiau viešai nenuskambėjusį teiginį, kurį kadaise vienas buvęs specialus FTB agentas, keliolika metų gaudęs sovietų šnipus Niujorke ir gerai įsigilinęs į posovietinės Lietuvos reikalus, grindė Liustracijos įstatymo svarstybų metu. Reikia gaudyti rusų šnipus, o ne archyvų šmėklas- sakė jis anuomet. Ir tada, ir dabar buvau įsitikinęs, kad jis teisus.

T.Čyvas abejoja VSD siekiu atsiriboti nuo Liustracijos, pirmiausiai mąstydamas apie paties VSD reikalus. Man labiausiai rūpi liustracija, o tik paskui VSD. Nesijaučiu slaptųjų (bent jau šiuolaikinių) tarnybų ekspertu, dėl to ir siekčiau diskutuoti archyvus ir buvusius KGB „stukačius“ liečiančius teiginius. Mano įsitikinimu tai, kad VSD nuo pat pradžių ėmėsi dalyvauti liustracijoje ir net vadovauti liustracijai (šalia pasistačius iš visuomeninių-akademinių sluoksnių kooptuotus žmones) buvo dar viena grubi klaida. Ji tapo tuo labiau žalinga, kuo labiau svarbūs KGB archyvų fondai darėsi uždari, neprieinami tyrinėtojams, mistifikuojami visuomenėje, gundantys imtis beribių manipuliacijų. Pasakysiu kitaip: VSD dalyvavimas liustracijoje ir uzurpavimas svarbiausių KGB archyvo fondų padarė daug bėdų mūsų atminčiai ir įviliojo nepriklausomos Lietuvos „žvalgybinę bendruomenę“ į klampynę, iš kurios nebežinia kaip išbristi.

Palyginimui priminsiu: nei Vokietijos, nei Lenkijos specialiosios tarnybos nedisponuoja išlikusiais komunistinio režimo archyvais. Ar reikia įrodymų, kad suvoktume, jog iki liustracijos bylos galėjo atkeliauti tik VSD vadams nusprendus? Jei tai yra aišku, tuomet pagalvokime, kas šiandien gali patikrinti, kokia medžiagos dalis dėl kokių nors motyvų tiesiog atgulė į VSD stalčius? Niekas nepatikrins, išskyrus pačius saugumiečius. Tai sukuria itin gerą terpę paranojiškam įtarumui, kad „žvalgybinė bendruomenė“ galėjo kagėbistų perverbavimui arba panaudojimui turėti didesnes pagundas, nei demokratinę valstybę kuriantiems pareigūnams derėtų. Nežinau, kiek naudos ir operacinės patirties iš to turėjo VSD, tačiau jau dabar matosi, kiek būta žalos.

Dar vienas dalykas turėtų būti pastebimas. Žinome, kad prisipažinę KGB bendradarbiai iki tam tikro laipsnio turi būti pridengiami mūsų pačių valstybės institucijų. Tačiau vėl kyla eilė klausimų: Kas gali garantuoti, kad apie tą ar kitą aikštingą veikėją atsiradę pusiau vieši gandai apie, neva, jį esant liustruotų buvusių KGB agentų sąraše, netrykšta iš tų pačių VSD šaltinių? Ir priešingai: O kas atsitinka, jei pripažinęs, liustruotas ir nuo viešumos akių saugomas buvęs provokatorius ima ir toliau varo savo buvusią veiklą? Ar tai yra neįmanoma?

Tad šiandien nepritariu T.Čyvo nuomonei, kad VSD „išėjimas“ iš liustracijos yra sterilizacija. Priešingai, Lietuvos visuomenė ir demokratija daug laimėtų, jei VSD dingtų ne tik iš liustracijos scenos, bet ir KGB archyvo viršininkų kabinetų, kuriuos būtina atverti visiems, gebantiems skirti praeitį, atmintį, istoriją ir dabartinę kontražvalgybinę veiklą. Jau kelis metus būnant Europos Sąjungoje, girdint vokiečius, čekus ir lenkus besidalijant savo patirtimi, tik piktavalis arba nemokša gali ramiai žiūrėti į tai, kas šiandien sieja archyvines KGB šmėklas su dabartiniu VSD.

Žinau, kad daugelio dalykų, susijusių su VSD ir liustracijos peripetijomis, nesužinosiu. Žinau, kad gandai čia bus it mirusiam masažas. Tačiau tikiu, kad atvirumas visuomenei ir jos atminčiai gali tapti geresne apsaugos priemone, nei mūsų mokesčiais išlaikomas Saugumas. Ar reikia prie to pridurti skaitytinos literatūros sąrašą? Gal užteks šių iliustracijų.

Šaltinis: Balsas.lt

Susidomėjęs perskaičiau Tomo Čyvo straipsnius „Kokio Maskvos kozirio neatmuš Lietuva?“ (I) ir (II), o taip pat su jais susijusį A. Nikžentaičio interviu bei A. Vinokuro atsakymą. Manau, jog Tomas Čyvas iš esmės teisingai parodė procesų, vykstančių aplink Lietuvos žydų bendruomenę (LŽB) esmę. Įdomiausia tai, kad internautai-komentatoriai antisemitai apšaukė jį žydu, o prorusiška publika išvadino antisemitu. Tiesa, T. Čyvo straipsniuose nušviestas tik fragmentas tos plačios panoramos, kuri matyti gilinantis į mėginimus priversti Lietuvos žydus paklusti pavojingai mūsų šaliai įtakai. Būtų gerai, jei autorius nepaliktų šios temos.

Beje, svarbu pažymėti, jog nedraugiškos Lietuvai jėgos mėgina manipuliuoti ne tik žydais. Praeitais metais atakos objektu tapo Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenė, o dabar panašūs procesai vyksta gruzinų diasporoje. Žodžiu, tie, kas 1989-1991 m. pralaimėjo mūšį dėl etninių mažumų, atrodo, bus padarę išvadas ir apie jų revanšo siekius mes dar ne kartą išgirsime. Juk jau žinome apie mėginimus kurti posovietinės erdvės diasporų centrus – azerbaidžaniečių, ukrainiečių, moldavų... – ne Baku, Kijeve ar Kišiniove, o „kažkodėl“ Maskvoje.

Grįžkime prie žydų temos. Visiškai kitaip nei aš, T. Čyvo straipsnius perskaitė Arkadijus Vinokuras. Jam „kažkodėl“ pasirodė, jog straipsniai skirti «Kauno žydų religinės bendruomenės reikalų tvarkytojo (gabajaus) Maušo Bairako asmeniui juodinti, šmeižti». Tiesa, čia pat A. Vinokuras ryžtingai pareiškia: «Nesiruošiu ginti pono M. Bairako». Tenka užjausti skaitytoją, kuris šia deklaracija patikėjo. Tulžingo atkirčio T. Čyvui autorius pusę straipsnio skiria kaip tik Maušos Bairako ir jo švento reikalo apologetikai. Juokingiausia, kad gina pagrinde... nuo paties Bairako. Ne T. Čyvas, o M. Bairakas televizijos laidoje pareiškė, jog S. Alperavičiaus disertacijos ieškos Maskvoje. Tai M. Bairakas, o ne kas nors kitas komentavo spaudoje konfliktą taro Š. Marčiulionio ir Š. Kalmanovičiaus. Pagaliau pats M. Bairakas pareiškė T. Čyvui, jog Š. Kalmanovičius yra jo – Maušos Bairako – pagrindinis finansinis rėmėjas. Beje, A. Vinokuras „kažkodėl“ apeina pagrindinę T. Čyvo straipsnių temą – Š. Kalmanovičiaus vaidmenį. Aš gi prie jos dar sugrįšiu.

Argumentus globotiniui apginti A. Vinokuras pateikia labai įvairius. Pavyzdžiui, argumentas filologinis: «Kolega žurnalistas juokiasi iš pono M. Bairako pareigybės bendruomenėje pavadinimo: „reikalų tvarkytojas“. Išties pavadinimas turėtų būti – gabajus. Bet nei vienas krikščionis, su kuriuo bendrauja ponas M. Bairakas, neturi žalio supratimo, kas tai yra». Pirmiausia, jei jau manyti, kad žydai privalo rūpintis krikščionių komfortu, tai „gabajus“ verčiasi kaip „seniūnas“, o joks ne „reikalų tvarkytojas“ Antra, jei jau sekti A. Vinokuro logika, žydams turbūt skubiai tektų pervadinti sinagogas bažnyčiomis, o rabinus – kunigais arba bent jau mokytojais (mat toks yra pažodinis vertimas). Trečia, neaišku, iš kur A. Vinokuro sieloje radosi tiek kilnumo rūpintis krikščionimis? Vos prieš metus jis apkaltino krikščionybę baisiomis nuodėmėmis: «Noriu teigti, kad veidmainystės šaknų reikia ieškoti ne penkiasdešimties metų komunistų kaip to biblinio žydo ujamo lietuvio, sudarkytoje psichikoje, bet pačioje krikščionybėje». Arba: «Kad Europa tuos pačius penkiasdešimt metų mus visiškai ignoravo, tik patvirtina mano teiginį, jog veidmainystė nėra komunizmo ar fašizmo prerogatyva. Jeigu veidmainystė, Bažnyčios dėka, nebūtu įprasminta krikščionybėje, gal Europos kultūra būtų išvengusi tų abiejų katastrofų». Arba apie Lietuvos katalikų bažnyčią ponas rašo: «Jeigu ir toliau bažnyčios hierarchai manys, kad gali brautis su savo netolerantiškumu į viešąją erdvę, pagaliau palikę komunistinę diktatūrą pateksime į katalikiškąją». (Lietuvos žydų bendruomenė jau anksčiau viešai pasmerkė A. Vinokuro išpuolius prieš krikščionių religiją ir Katalikų bažnyčią).

Kitas A. Vinokuro sugalvotas argumentas M. Bairakui ginti – juridinis: «Jis buvo įkalintas sovietų laikais už „Spekuliaciją valiutos vertybėmis stambiu mastu“. Šiandien asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija». Deja, vėl privalau skubiai nuliūdinti A. Vinokuru patikėjusį skaitytoją! Reikalas ne tik tame, kad „Bairako byloje“ tyrinėtojas rastų ir „dokumentų klastojimą“, ir „stambaus masto vertybių, turto ir piniginių lėšų grobstymą“, ir „pagrobto realizavimą“, o galiausiai ir „kyšio siūlymą tardytojui“. Gi apie garbingą „valiutą“ teužsimenama tik A. Vinokuro straipsnyje. (Nors kas ten žino, gal LTSR BK straipsniuose, pritaikytuose M. Bairakui – 87 str. 1d; 87 str. 2d.; 18 str. 6d; 95 str.; 181 str. 1d.; 228 str. 2d.; 42 str.; – kurių pakako 15 (!) metų, tuometiniam maksimumui kalėjimo – yra ir valiuta, nesu toks didelis baudžiamojo kodekso – juolab sovietinio – ekspertas.

Įdomūs ir kiti aspektai. Pirma, valiutiniai spekuliantai sovietiniais laikais bus persekiojami ne tik milicijos, bet ir KGB. Interesas paprastas – juk valiutos perpardavėjai neišvengiamai kontaktuodavo su užsieniečiais, kas anuomet nebuvo labai paplitę. Apie tai, kaip „valiutininkus zonoje verbuodavo kgbistai“, nepatingėjo parašyti vienas T. Čyvo publikaciją komentavęs internautas. Tačiau ne tik valiutininkai buvo verbuojami. Vienas didžiausių pasaulyje KGB taktikos ekspertų, Olegas Gordijevskis (neseniai apdovanotas Anglijos karalienės ordinu), rašo: „KGB verbuoja savo agentus kalėjimuose ir lageriuose nuo 4-ojo dešimtmečio.“ Kaip tokiais atvejais sakoma – kas galėtų paneigti?...

Žinomi net tokie atvejai, kai KGB siūlydavo nusikaltėliams ne žydams tapti tokiais mainais į galimybę būti anksčiau paleistiems ir išvykti į Vakarus. Tegul ten esą vykdo savo „antivisuomeninę veiklą“. Ką jau kalbėti apie žydus, vykusius į Izraelį. Daugybei jų buvo siūloma pasidarbuoti „Socialistinės tėvynės labui“. Kai kurie ir sutikdavo. Ryškiausias kaip tik Š. Kalmanovičiaus pavyzdys. Kaip jau pažymėjome, užsipuldamas T. Čyvą ir gindamas M. Bairaką, A. Vinokuras net neatkreipė dėmesio, jog būtent Kalmanovičiaus tema jam neįtikusiuose straipsniuose yra centrinė. Apie ją ir kalbėta kur kas daugiau nei apie poną Maušą. Stipriai įtariu, jog apie Šabtajų fon Kalmanovičių A. Vinokuras tyli neatsitiktinai. Mat tektų tuomet paaiškinti skaitytojui ir tai, kaip jis – „kovotojas prieš komunizmą“ (ši tema verta atskiros analizės) sugebėjo atsidurti dokumentų klastotojo ir kyšio davėjo Bairako bei KGB ir GRU šnipo Š. Kalamanovičiaus kompanijoje? Pastarasis, beje, jei tikėsim jo paties žodžiais, šiandien yra – nei daug nei mažai – Rusijos prezidento Putino patarėjas „Pabaltijo klausimais“. Ar ne jis neseniai patarė pradėti antiestišką kampaniją? Tai, kad A. Vinokuras neatsitiktinis žmogus šioje „chebroje“, liudija ir faktas, jog dar vasario mėnesį (toli iki T. Čyvo publikacijų) jis gynė M. Bairako interesus diskusijoje apie žydų nuosavybės restitucijos klausimą Roemerio universitete. Įdomu, kad vyriausybės poziciją ten atstovavo Vilius Kavaliauskas. Tas pats, kuris pripažino neapsiėjęs be „tarnybinio bendradarbiavimo“ su KGB, kas, mano supratimu, reiškia kur kas didesnio masto kolaboravimą nei kokio įbauginto ir palaužto skundikėlio veikla. Kaip manote, ar didiesiems „kovotojams su komunistine praeitimi“ M. Bairakui ir A. Vinokurui kilo noras protestuoti prieš Kavaliausko dalyvavimą minėtoje diskusijoje ir žydų nuosavybės restitucijos procesuose?...

Deja, ne teisingumo ieško Bairako-Vinokuro-Kalmanovičiaus aljansas, kuriame atakuoti LŽB yra pavesta M. Bairakui, finansuoti šią operaciją – Š. Kalmanovičiui, o ideologiškai apiforminti – A. Vinokurui. Tik štai daro tai Arkadijus labai jau apgailėtinai ir nevykusiai. Dar kartą jį pacituosiu: «Šiandien asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija“. Viskas būtų gerai. Aš taip pat už tai, jog sovietinių laikų žmonių verslumas (tik ne dokumentų padirbinėjimas ir kyšių siūlymas) būtų amnestuotas. Tik viena bėda – dokumento pavadinimu „Europos žmogaus teisių deklaracija“ nėra apskritai.

A. Vinokuras išvis kiek laisvokai elgiasi su faktais. Prieš du metus jis teigė, kad žydų turto restitucijos vertė – 2 milijardai litų, prieš metus – kad milijardas. Dabar rašo, jog „už kampo“ laukia 170 milijonų litų. Gali nurimti, Arkadijau, niekas tavęs už kampo nelaukia. Nors... dėl to turbūt ir nerimsti. Yra principinė LŽB restitucijos komisijos nuostata – jokių piniginių išmokų. Visas grąžinimas turi vykti natūra. Kad nebūtų kai kurių „iš už kampo“ iššokusių veikėjų ištampyta tai, kas kurta ne vieną amžių. Būtent todėl kartu vykdant ir „globalią“ užduotį ir puolama LŽB, ką subtiliai atskleidė T. Čyvas.

Ataka vykdoma šitaip. Praeitą rudenį A. Vinokuras skelbia: «Čia kreipiuosi į savo kolegas Lietuvos žurnalistus, norėdamas juos informuoti apie populiariai vadinamą Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) faktinę padėtį Lietuvoje. Visų pirma apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams: LŽB niekada neatstovavo, neatstovauja ir neatstovaus visiems Lietuvos žydams. Nes jos nariai – apie vieną tūkstantį sudaro tik apie 10 procentų Lietuvos žydų kilmės lietuvių». Pirmiausia, kodėl «populiariai vadinama»? Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) – oficialus organizacijos pavadinimas, taip ji registruota Juridinių asmenų registre. Dabar «apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams». Kas sukūrė mitą? Sukūrė pats A. Vinokuras – ne kitaip – tam, kad galėtų jį „triuškinti“. LŽB įstatuose sakoma: «1.1. Lietuvos žydų bendruomenė (toliau vadinama LŽB) yra ribotos civilinės atsakomybės viešas juridinis asmuo, atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms, ginantis ir tenkinantis jų viešuosius interesus ir koordinuojantis jų veiklą šių įstatų ribose». Kur čia žodis «visiems»? «Atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms» – žinoma, kad ne Latvijos, ne Australijos, ne Švedijos ir ne Kanados žydams ar jų organizacijoms atstovauja. LŽB – organizacija Lietuvos žydams. Galima pakalbėti ir apie skaičius. Jei akimirką patikėtume A. Vinokuru, tai reiktų manyti, jog Lietuvoje, ką tik minėtos (2006 m. lapkričio) publikacijos metu gyvena „apie“ 10 000 žydų, iš kurių tik 10 procentų – apie 1 000 priklauso LŽB. Bet juk fokusas tame, kad A. Vinokuras pats savimi netiki. Šių metų birželį jis pareiškia skaitytojams, kad «Tikrovėje LŽB atstovauja tik 15–20 proc. žydų kilmės Lietuvos piliečių. Lietuvoje jų yra apie 5 000». Kas nutiko Lietuvoje nuo praeitų metų lapkričio? Naujas Holokaustas, nužudęs pusę žydų tautybės piliečių? O gal LŽB mobilizavo A. Vinokuro dar „nenužudytų“ žydų, kad dabar atstovauja nebe 10, o jau 15-20 procentų žydų? Beje – 15 ar 20 procentų, pone Vinokurai? 5 procentai ne tokia jau ir smulkmena. Juk tai net pusė iš tų jų anksčiau paminėtų (kai melavote) – 10-ies procentų. Bent jau atsiprašytumėte „kolegų žurnalistų“ už klaidinimą. Juk šį melą apie „10 proc. LŽB žydų“ skrupulingai atkartojo laidos „Savaitė“ ir skandalingo siužeto su M. Bairaku autorė. Beje, dera prisiminti ir ne mistinį, o tikrąjį Holokaustą. Mauša Bairakas išdrįso pasakyti Tomui Čyvui, jog jo religinė bendruomenė Kaune atstovauja visas Holokausto aukas. Taigi – visi krematoriumuose sudeginti žydai – jo organizacijos nariai. A. Vinokuro šis šventvagiškas išsišokimas nei kiek nesuglumino.

Realybė tokia, kad Maušos Bairako organizacijoje – 20 žmonių. O LŽB? Nei vieno! Reikalas tas, kad LŽB yra juridinių asmenų asociacija. LŽB vienija teritorines Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Ukmergės ir kitų miestų bendruomenes ir nacionalinio masto žydų organizacijas – pvz., Žydų studentų sąjungą, Žydų medikų sąjungą, Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungą (štai jums tikrosios Holokausto aukos, o ne Bairako „mirusios sielos“), Lietuvos sporto klubą Makabi, ansamblį Fajerlech, pusamžių žmonių klubą „Gešer“, moterų organizaciją WIZO, Antrojo pasaulinio karo veteranų sąjungą.... Pasakoju iš atminties – bijau ko nepraleist, kad neįsižeistų.
Dabar apie narių skaičius. Vien tik Vilniaus bendruomenėje registruoti 1400 žmonių, dar bent 1000 patenka į LŽB per Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Švenčionių ir kt. bendrijas. Vien socialinę paramą gauna 1312 žmonių. Iš jų Vilniuje – 884. Kodėl pastaruosius skaičius nurodau atskirai? Todėl, kad socialinės paramos negauna visuomeniškai aktyvūs žmonės, bet ją gauna seni ir skurstantys, kurie į bendriją vienijančias visuomenines ar teritorines organizacijas net neįstojo. Jei baziniu skaičiumi laikysime paskutiniame gyventojų surašyme nurodytą 4007 žydų Lietuvoje skaičių, tai LŽB vienija apie 60 proc. žydų tautybės žmonių, gyvenančių Lietuvoje. Jei imsime 5000, kuriuos laisvalaikiu kitaip surašė ir suskaičiavo Vinokuras, tai bus apie 50 proc. Net jei žydų tikrai būtų 10 000, kiek jis buvo suskaičiavęs ankstesniu mėginimu, vis tiek aritmetiniai pono Vinokuro argumentai būtų niekam tikę – išeitų 25 proc. Niekaip ne 10, ir ne 15. Drįstu pareikšti, kad tokio masto konsolidacija negali pasigirti jokia kita Lietuvos tautinė bendrija.

Žinoma, yra mūsų šalyje žydų asociacijų, neįeinančių į LŽB. Yra valstybinių įstaigų – Šolom Aleichemo mokykla, Gaono muziejus (jų atstovai, beje yra LŽB taryboje). Yra nežydiškų, tačiau žydų reikalais dirbančių organizacijų – Vilniaus jidiš institutas. Vinokuras, dėl savo neatidumo (ar nesąžiningumo?) vadina jį „Žydų institutu“, nors jidiš – viena žydų kalbų. Išvis, nelabai gerbdamas skaitytojus Vinokuras tekste palieka krūvą netikslumų. Taip, viename savo opusų, laidos „Menora“ rengėjus jis apkaltino priklausomybe nuo Lietuvos žydų asociacijos. Organizacija panašiu pavadinimu Lietuvoje nėra registruota, o laidos „Menora“ autoriai Rinalda Akelytė ir Virgilijus Kunbilius tikrai nėra LŽB, kurią ponas Vinokuras greičiausiai turėjo omeny, nariai. Belieka spėlioti, ar čia susiduriama su pomėgiu manipuliuoti faktais ar tai individualus kūrybinis Arkadijaus Vinokuro stilius.

Pereinant nuo formos prie turinio, neįmanoma nepastebėti, jog Vinokuras, vos tik prabyla apie žydus – teatranda vieną – nuosavybės temą. Jei ne apie žydus – tai apie ką tik nori: apie bučinius, apie savo toleranciją homoseksualų vedyboms... O iš viso vandenyno temų, kurias gali pasiūlyti Lietuvos žydų gyvenimas, jį tejaudina tik vienas lašelis – nuosavybė. Tuo tarpu, Lietuvos žydų bendruomenės veikloje nuosavybės grąžinimo tema toli gražu nėra svarbiausia, juolab – ne vienintelė. Kas dar surenka senius senjorų klube? Kas organizuoja vasaros stovyklas vaikams? Kas pakvies puikius atlikėjus labdaringam koncertui, kad paremtų talentingą kūrybinį jaunimą? O svarbiausia – ne už kalnų III-asis pasaulinis litvakų kongresas. Vėl suvažiuos į Vilnių žydai-išeiviai iš Lietuvos.

Beje, apie litvakus. Neseniai, tam pačiam Balse.lt, A. Vinokuras pristatė eilinį pretendentą į Lietuvos žydų turtą – tokį rabiną Pfeferį iš Amerikos. Mačiau šį rabiną du kartus. Kartą bendruomenėje, o kitą – „Menoroje“. Taigi, Vinokuras rašo, jog ponas Pfeferis vadovauja dviems litvakų organizacijoms Amerikoje. Ką gi – įmanoma. JAV – demokratinė šalis ir ten įregistruoti asociaciją gal dar lengviau, nei pas mus. Nors ir pas mus nesunku – tereikia trijų entuziastų parašų . Tik viena smulkmena glumina – kodėl vietoj normalaus organizacijos adreso, ponas Pfeferis nurodo pašto dėžutę? Manau, kad tam ir reikia pretenduoti į turtą – kad įsigyti už vandenyno normalų ofisą. O jau ponas Kavaliauskas neatsakys „Vilniaus Sinagogos teismo dekanui“... Arkadijau, kada tu paskutinį Sinagogoj buvai, ką? Nėra vienintelėje išlikusioje Vilniaus sinagogoje Taharot ha-Kodeš jokio „dekano“.

Bet reikalas ne tame, kad Vinokuras eilinį kartą „prašovė“. Svarbiau yra tai, koks jis grakštus ir plastiškas. Vos prieš savaitę iki straipsnio „Balse.lt“, su komplimentais Pfeferiui, autorius, jau kitame internetiniame portale, aršiai sukritikavo kitą amerikiečių rabiną – Andrew Bakerį –kam šis dalyvauja Lietuvos žydų paveldo fondo veikloje. Paaiškinu skaitytojams- A. Bakeris – gana įtakingas pačios įtakingiausios JAV žydų organizacijos - Amerikos žydų komiteto (AJC) - veikėjas.

Lietuvoje ponas Bakeris žinomas pirmiausia, kaip Tarptautinės Komisijos Nacių ir Sovietinio Okupacinių Režimų Nusikaltimams Lietuvoje Įvertinti, kuriai vadovauja Emanuelis Zingeris, narys.

Ponas Zingeris pakvietė poną Bakerį į šią komisiją būtent, kaip AJC atstovą. Ši aplinkybė pono Vinokuro, berods, neglumina. O štai to paties asmens dalyvavimas Lietuvos žydų paveldo fondo veikloje – erzina iki absurdo. „ Ar tai nėra kišimasis į svetimos šalies vidaus reikalus?" - sovietinio propagandisto stiliumi teiraujasi Vinokuras. Nuo kada Holokaustas ir komunistinė okupacija yra kieno nors „vidaus reikalas“ – maestro nepaaiškina. O juk ir komisija ir fondas – kiekvienas savaip, tuo ir užsiima, kad šalina minėtų nusikaltimų žmoniškumui padarinius.

Jau buvo nutaręs, kad Vinokuras, kaip tai būdinga kairuoliškų pažiūrų žmonėms – prisiekęs antiamerikanistas. Tačiau čia pasirodė ponas ramias Pfeferis ir paaiškėjo, jog misteris Arkadas (sceniniais Arkadijaus Vinokuro pseudonimas) todėl ir misteris, kad visiškai neprieštaraus šio amerikiečio dalyvavimui kol kas virtualaus žydų nuosavybės pyrago dalybose. Tokie štai dvigubi standartai. Ir vėl tenka spėlioti: kai tas pats autorius, per trumpą laiką, tai piktinasi amerikietišku „kišimųsi“,tai jį sveikina – čia praregėjimas ir tikėjimasis, jog skaitytojų atmintis bus trumpa? Skirtumas tik toks, kad ponas Bakeris oficialiai dalyvauja Lietuvos juridinio asmens veikloje, o ponas Pfeferis išplaukia paviršiun tik dėl to, kad minimos kažkokios JAV organizacijos...

Ir paskutinis dalykas. Kaip tik tomis dienomis, kai ponai Vinokuras ir Bairakas raudojo dėl sovietmečiu apgintos Alperavičiaus disertacijos (jiems įtikinamai atsakė prof. A. Nikžentaitis), lenkų žurnalistai surado kito teisės daktaro – savo šalies premjero Jaroslavo Kaczynskio disertaciją.

Kaczynskis, kaip ir jo brolis dvynys (Lenkijos prezidentas) Lechas, 1976m., kai gynė šią disertaciją, buvo žinomu disidentu, legendinės antikomunistinės organizacijos KOR (Solidarumo pirmtakės) veiklos dalyviu. Taigi, ten jis nuolat cituoja tuometinius lenkų kompartijos vadus B. Berutą ir V. Gomulką, CK plenumų medžiagą. Tai nei kiek nepakenkė jo reputacijai ir nei kiek nesutrukdė dabar vykdyti Lenkijoje pačią kiečiausią dekomunizacijos politiką. Pagaliau, ne tiems, kas nesimokė jokiuose – nei sovietiniuose, nei kitokiuose universitetuose – Bairakui ir Vinokurui samprotauti apie kitų disertacijas.

Vitalijus Karakorskis, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys

www.balsas.lt

Susidomėjęs perskaičiau Tomo Čyvo straipsnius „Kokio Maskvos kozirio neatmuš Lietuva?“ (I) ir (II), o taip pat su jais susijusį A. Nikžentaičio interviu bei A. Vinokuro atsakymą. Manau, jog Tomas Čyvas iš esmės teisingai parodė procesų, vykstančių aplink Lietuvos žydų bendruomenę (LŽB) esmę. Įdomiausia tai, kad internautai-komentatoriai antisemitai apšaukė jį žydu, o prorusiška publika išvadino antisemitu. Tiesa, T. Čyvo straipsniuose nušviestas tik fragmentas tos plačios panoramos, kuri matyti gilinantis į mėginimus priversti Lietuvos žydus paklusti pavojingai mūsų šaliai įtakai. Būtų gerai, jei autorius nepaliktų šios temos.

Beje, svarbu pažymėti, jog nedraugiškos Lietuvai jėgos mėgina manipuliuoti ne tik žydais. Praeitais metais atakos objektu tapo Lietuvos azerbaidžaniečių bendruomenė, o dabar panašūs procesai vyksta gruzinų diasporoje. Žodžiu, tie, kas 1989-1991 m. pralaimėjo mūšį dėl etninių mažumų, atrodo, bus padarę išvadas ir apie jų revanšo siekius mes dar ne kartą išgirsime. Juk jau žinome apie mėginimus kurti posovietinės erdvės diasporų centrus – azerbaidžaniečių, ukrainiečių, moldavų... – ne Baku, Kijeve ar Kišiniove, o „kažkodėl“ Maskvoje.

Grįžkime prie žydų temos. Visiškai kitaip nei aš, T. Čyvo straipsnius perskaitė Arkadijus Vinokuras. Jam „kažkodėl“ pasirodė, jog straipsniai skirti «Kauno žydų  religinės bendruomenės  reikalų tvarkytojo (gabajaus) Maušo Bairako asmeniui juodinti, šmeižti». Tiesa, čia pat A. Vinokuras ryžtingai pareiškia: «Nesiruošiu ginti pono M. Bairako». Tenka užjausti skaitytoją, kuris šia deklaracija patikėjo. Tulžingo atkirčio T. Čyvui autorius pusę straipsnio skiria kaip tik Maušos Bairako ir jo švento reikalo apologetikai. Juokingiausia, kad gina pagrinde... nuo paties Bairako. Ne T. Čyvas, o M. Bairakas televizijos laidoje pareiškė, jog S. Alperavičiaus disertacijos ieškos Maskvoje. Tai M. Bairakas, o ne kas nors kitas komentavo spaudoje konfliktą taro Š. Marčiulionio ir Š. Kalmanovičiaus. Pagaliau pats M. Bairakas pareiškė T. Čyvui, jog Š. Kalmanovičius yra jo – Maušos Bairako – pagrindinis finansinis rėmėjas. Beje, A. Vinokuras „kažkodėl“ apeina pagrindinę T. Čyvo straipsnių temą – Š. Kalmanovičiaus vaidmenį. Aš gi prie jos dar sugrįšiu.

Argumentus globotiniui apginti A. Vinokuras pateikia labai įvairius. Pavyzdžiui, argumentas filologinis: «Kolega žurnalistas juokiasi iš pono M. Bairako pareigybės bendruomenėje pavadinimo: „reikalų tvarkytojas“. Išties pavadinimas turėtų būti – gabajus. Bet nei vienas krikščionis, su kuriuo bendrauja ponas M. Bairakas, neturi žalio supratimo, kas tai yra». Pirmiausia, jei jau manyti, kad žydai privalo rūpintis krikščionių komfortu, tai „gabajus“ verčiasi kaip „seniūnas“, o joks ne „reikalų tvarkytojas“ Antra, jei jau sekti A. Vinokuro logika, žydams turbūt skubiai tektų pervadinti sinagogas bažnyčiomis, o rabinus – kunigais arba bent jau mokytojais (mat toks yra pažodinis vertimas). Trečia, neaišku, iš kur A. Vinokuro sieloje radosi tiek kilnumo rūpintis krikščionimis? Vos prieš metus jis apkaltino krikščionybę baisiomis nuodėmėmis: «Noriu teigti, kad veidmainystės šaknų reikia ieškoti ne penkiasdešimties metų komunistų kaip to biblinio žydo ujamo lietuvio, sudarkytoje psichikoje, bet pačioje krikščionybėje». Arba: «Kad Europa tuos pačius penkiasdešimt metų mus visiškai ignoravo, tik patvirtina mano teiginį, jog veidmainystė nėra komunizmo ar fašizmo prerogatyva. Jeigu veidmainystė, Bažnyčios dėka, nebūtu įprasminta krikščionybėje, gal Europos kultūra būtų išvengusi tų abiejų katastrofų». Arba apie Lietuvos katalikų bažnyčią ponas rašo: «Jeigu ir toliau bažnyčios hierarchai manys, kad gali brautis su savo netolerantiškumu į viešąją erdvę, pagaliau palikę komunistinę diktatūrą pateksime į katalikiškąją». (Lietuvos žydų bendruomenė jau anksčiau viešai pasmerkė A. Vinokuro išpuolius prieš krikščionių religiją ir Katalikų bažnyčią).

Kitas A. Vinokuro sugalvotas argumentas M. Bairakui ginti – juridinis: «Jis buvo įkalintas sovietų laikais už „Spekuliaciją valiutos vertybėmis stambiu mastu“. Šiandien asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija». Deja, vėl privalau skubiai nuliūdinti A. Vinokuru patikėjusį skaitytoją! Reikalas ne tik tame, kad „Bairako byloje“ tyrinėtojas rastų ir „dokumentų klastojimą“, ir „stambaus masto vertybių, turto ir piniginių lėšų grobstymą“, ir „pagrobto realizavimą“, o galiausiai ir „kyšio siūlymą tardytojui“. Gi apie garbingą „valiutą“ teužsimenama tik A. Vinokuro straipsnyje. (Nors kas ten žino, gal LTSR BK straipsniuose, pritaikytuose M. Bairakui – 87 str. 1d; 87 str. 2d.; 18 str. 6d; 95 str.; 181 str. 1d.; 228 str. 2d.; 42 str.; – kurių pakako 15 (!) metų, tuometiniam maksimumui kalėjimo – yra ir valiuta, nesu toks didelis baudžiamojo kodekso – juolab sovietinio – ekspertas.

Įdomūs ir kiti aspektai. Pirma, valiutiniai spekuliantai sovietiniais laikais bus persekiojami ne tik milicijos, bet ir KGB. Interesas paprastas – juk valiutos perpardavėjai neišvengiamai kontaktuodavo su užsieniečiais, kas anuomet nebuvo labai paplitę. Apie tai, kaip „valiutininkus zonoje verbuodavo kgbistai“, nepatingėjo parašyti vienas T. Čyvo publikaciją komentavęs internautas. Tačiau ne tik valiutininkai buvo verbuojami. Vienas didžiausių pasaulyje KGB taktikos ekspertų, Olegas Gordijevskis (neseniai apdovanotas Anglijos karalienės ordinu), rašo: „KGB verbuoja savo agentus kalėjimuose ir lageriuose nuo 4-ojo dešimtmečio.“ Kaip tokiais atvejais sakoma – kas galėtų paneigti?...

Žinomi net tokie atvejai, kai KGB siūlydavo nusikaltėliams ne žydams tapti tokiais mainais į galimybę būti anksčiau paleistiems ir išvykti į Vakarus. Tegul ten esą vykdo savo „antivisuomeninę veiklą“. Ką jau kalbėti apie žydus, vykusius į Izraelį. Daugybei jų buvo siūloma pasidarbuoti „Socialistinės tėvynės labui“. Kai kurie ir sutikdavo. Ryškiausias kaip tik Š. Kalmanovičiaus pavyzdys. Kaip jau pažymėjome, užsipuldamas T. Čyvą ir gindamas M. Bairaką, A. Vinokuras net neatkreipė dėmesio, jog būtent Kalmanovičiaus tema jam neįtikusiuose straipsniuose yra centrinė. Apie ją ir kalbėta kur kas daugiau nei apie poną Maušą. Stipriai įtariu, jog apie Šabtajų fon Kalmanovičių A. Vinokuras tyli neatsitiktinai. Mat tektų tuomet paaiškinti skaitytojui ir tai, kaip jis – „kovotojas prieš komunizmą“ (ši tema verta atskiros analizės) sugebėjo atsidurti dokumentų klastotojo ir kyšio davėjo Bairako bei KGB ir GRU šnipo Š. Kalamanovičiaus kompanijoje? Pastarasis, beje, jei tikėsim jo paties žodžiais, šiandien yra – nei daug nei mažai – Rusijos prezidento Putino patarėjas „Pabaltijo klausimais“. Ar ne jis neseniai patarė pradėti antiestišką kampaniją? Tai, kad A. Vinokuras neatsitiktinis žmogus šioje „chebroje“, liudija ir faktas, jog dar vasario mėnesį (toli iki T. Čyvo publikacijų) jis gynė M. Bairako interesus diskusijoje apie žydų nuosavybės restitucijos klausimą Roemerio universitete. Įdomu, kad vyriausybės poziciją ten atstovavo Vilius Kavaliauskas. Tas pats, kuris pripažino neapsiėjęs be „tarnybinio bendradarbiavimo“ su KGB, kas, mano supratimu, reiškia kur kas didesnio masto kolaboravimą nei kokio įbauginto ir palaužto skundikėlio veikla. Kaip manote, ar didiesiems „kovotojams su komunistine praeitimi“ M. Bairakui ir A. Vinokurui kilo noras protestuoti prieš Kavaliausko dalyvavimą minėtoje diskusijoje ir žydų nuosavybės restitucijos procesuose?...

Deja, ne teisingumo ieško Bairako-Vinokuro-Kalmanovičiaus aljansas, kuriame atakuoti LŽB yra pavesta M. Bairakui, finansuoti šią operaciją – Š. Kalmanovičiui, o ideologiškai apiforminti – A. Vinokurui. Tik štai daro tai Arkadijus labai jau apgailėtinai ir nevykusiai. Dar kartą jį pacituosiu: «Šiandien asmenys, teisti už ekonominius nusikaltimus okupuotoje valstybėje, nėra laikomi teistais. Tai teigia Europos žmogaus teisių deklaracija“. Viskas būtų gerai. Aš taip pat už tai, jog sovietinių laikų žmonių verslumas (tik ne dokumentų padirbinėjimas ir kyšių siūlymas) būtų amnestuotas. Tik viena bėda – dokumento pavadinimu „Europos žmogaus teisių deklaracija“ nėra apskritai.

A. Vinokuras išvis kiek laisvokai elgiasi su faktais. Prieš du metus jis teigė, kad žydų turto restitucijos vertė – 2 milijardai litų, prieš metus – kad milijardas. Dabar rašo, jog „už kampo“ laukia 170 milijonų litų. Gali nurimti, Arkadijau, niekas tavęs už kampo nelaukia. Nors... dėl to turbūt ir nerimsti. Yra principinė LŽB restitucijos komisijos nuostata – jokių piniginių išmokų. Visas grąžinimas turi vykti natūra. Kad nebūtų kai kurių „iš už kampo“ iššokusių veikėjų ištampyta tai, kas kurta ne vieną amžių. Būtent todėl kartu vykdant ir „globalią“ užduotį ir puolama LŽB, ką subtiliai atskleidė T. Čyvas.

Ataka vykdoma šitaip. Praeitą rudenį A. Vinokuras skelbia: «Čia kreipiuosi į savo kolegas Lietuvos žurnalistus, norėdamas juos informuoti apie populiariai vadinamą Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) faktinę padėtį Lietuvoje. Visų pirma apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams: LŽB niekada neatstovavo, neatstovauja ir neatstovaus visiems Lietuvos žydams. Nes jos nariai – apie vieną tūkstantį sudaro tik apie 10 procentų Lietuvos žydų kilmės lietuvių». Pirmiausia, kodėl «populiariai vadinama»? Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) – oficialus organizacijos pavadinimas, taip ji registruota Juridinių asmenų registre. Dabar «apie mitą, jog LŽB atstovauja visiems Lietuvos žydams». Kas sukūrė mitą? Sukūrė pats A. Vinokuras – ne kitaip – tam, kad galėtų jį „triuškinti“. LŽB įstatuose sakoma: «1.1. Lietuvos žydų bendruomenė (toliau vadinama LŽB) yra ribotos civilinės atsakomybės viešas juridinis asmuo, atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms, ginantis ir tenkinantis jų viešuosius interesus ir koordinuojantis jų veiklą šių įstatų ribose». Kur čia žodis «visiems»? «Atstovaujantis Lietuvos žydams ir žydų organizacijoms» – žinoma, kad ne Latvijos, ne Australijos, ne Švedijos ir ne Kanados žydams ar jų organizacijoms atstovauja.  LŽB – organizacija Lietuvos žydams. Galima pakalbėti ir apie skaičius. Jei akimirką patikėtume A. Vinokuru, tai reiktų manyti, jog Lietuvoje, ką tik minėtos (2006 m. lapkričio) publikacijos metu gyvena „apie“ 10 000 žydų, iš kurių tik 10 procentų – apie 1 000 priklauso LŽB. Bet juk fokusas tame, kad A. Vinokuras pats savimi netiki. Šių metų birželį jis pareiškia skaitytojams, kad «Tikrovėje LŽB atstovauja tik 15–20 proc. žydų kilmės Lietuvos piliečių. Lietuvoje jų yra apie 5 000». Kas nutiko Lietuvoje nuo praeitų metų lapkričio? Naujas Holokaustas, nužudęs pusę žydų tautybės piliečių? O gal LŽB mobilizavo A. Vinokuro dar „nenužudytų“ žydų, kad dabar atstovauja nebe 10, o jau 15-20 procentų žydų? Beje – 15 ar 20 procentų, pone Vinokurai? 5 procentai ne tokia jau ir smulkmena. Juk tai net pusė iš tų jų anksčiau paminėtų (kai melavote) – 10-ies procentų. Bent jau atsiprašytumėte „kolegų žurnalistų“ už klaidinimą. Juk šį melą apie „10 proc. LŽB žydų“ skrupulingai atkartojo laidos „Savaitė“ ir skandalingo siužeto su M. Bairaku autorė. Beje, dera prisiminti ir ne mistinį, o tikrąjį Holokaustą. Mauša Bairakas išdr�